Ekskursija ne vienam baigiasi su gumulu gerklėje
Kai praeitais metais buvo atidarytas Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, naujiena garsiai nuskambėjo visoje Lietuvoje. Buvo kalbama, kad tai išskirtinė vieta, daugiau tokios šalyje nėra, vis pabrėžta, jog apsilankymas nemokamas. Vis dėlto, nors girdėti įvertinimai užkėlė aukštus lūkesčius, tokios patirties nesitikėjau.
Kai atvykome, buvo likusios 5 minutės iki muziejaus atidarymo, o lauke jau būriavosi minios žmonių. Nors tai akivaizdžiai buvo turistų grupės ir moksleiviai, įspūdį paliko. Atidarius duris, lankytojai iš karto suplūdo į vidų. Nepaisant sąmyšio, darbuotojai greitai susiorientavo, kam priklauso kuri grupė, išdalino ausines bei ėmė vesti ekskursiją taip, jog netrukdytų vieni kitiems.
Sustojusi prie pirmos vietos, mūsų gidė pasakė, kad pasakojimas šiandien susidės iš dviejų dalių – pirmiausia, kaip atrodė štetlo gyvenimas, o tuomet – 1941 m. rugpjūtį įvykusi štetlo pabaiga. Tai išgirdus, o kartu matant, su kokia emocija kalba gidė, kūnu perbėgo pirmasis šiurpuliukas.
Įprastai ekskursija su gidu trunka apie dvi valandas, tačiau po jos žmonės neretai lieka dar savarankiškai patyrinėti muziejaus. Mes turėjome kiek pagreitintą versiją – nežiūrėjome specialių filmų, greičiau susipažinome su ekspozicijomis bei visa istorija.
Gidė mūsų grupei kalbėjo, kaip atrodė štetlo gyvenimas, tradicijos, buvo remiamasi keliomis konkrečių žmonių istorijomis. Turiu pripažinti, kad nuo pirmų minučių klausiausi įtemptomis ausimis – jei iš pradžių tai buvo tiesiog dėl įdomumo ir smalsumo, vėliau pasakojimas taip prikaustė, jog, nors buvo kraupu, vis tiek norėjosi sugerti kuo daugiau detalių.
Prie jaučiamos emocijos prisidėjo atidžiai apgalvotos detalės – gidės intonacija, nuotaika ir muziejaus aplinka: pavyzdžiui, tam tikrose vietose yra tamsu, šalta, kitur – beveik akinamai šviesu.
Neatskleisdama detalių, ką čia galima pamatyti ir išgirsti, pasakysiu, kad muziejai mane sujaudina retai, tačiau šioje vietoje, ekskursijai artėjant link pabaigos, jaučiau, kaip gerklėje vis labiau auga gumulas. Norėjosi nusukti žvilgsnį, nebesiklausyti – pažvelgusi į kartu buvusius žmones, išvydau, jog dauguma jaučiasi panašiai.
Žmonės atrado naują emociją
Pasibaigus ekskursijai, mūsų laukė muziejaus komunikacijos vadovė Marija Dautartaitė bei direktorius J. H. Dovydaitis, kurie pasiteiravo, kaip jaučiamės ir vertiname patirtį. Pasakius, kad tarsi nepatogu sakyti, jog buvo faina, nes kartu buvo labai liūdna, M. Dautartaitė šypteli – taip atsako ne vienas.
Muziejus iš tiesų sukurtas taip, kad norisi sakyti, jog jis itin gražus, stilingas, modernus, tačiau kartu, žinant, kokia istorija jame pasakojama, atrodo neteisinga vartoti tokius žodžius.
„Tokios reakcijos, man atrodo, yra nauja emocija Lietuvos muziejuose – kai faina, bet liūdna. Kai išeiname ne tik su susidomėjimo jausmu, bet ir su gilesne emocija, kad kažką pajutau, susijungiau mintimis su tais žmonėmis, jų istorija šiek tiek tapo ir mano istorija.
Mūsų gidai pastebi, kad po ekskursijos reikia duoti laiko grupei nusiraminti, pareflektuoti, negalima jų iš karto prašyti pasidalinti įspūdžiais“, – teigia M. Dautartaitė.
„Mūsų muziejus asmeniškas – yra istorija per konkrečius žmones, kurie čia gyveno, – priduria J. H. Dovydaitis. – Neseniai gidas sakė, kad buvo žmonės iš Panevėžio – viena moteris po filmo sėdėjo salėje ir sakė, jog turi čia kol kas pasėdėti.“
Prisimindamas, nuo ko viskas prasidėjo, muziejaus direktorius pamini Šveicarijos fondą.
„Atstovai atvyko į Lietuvą, konkrečiai – į Šeduvą. Žmogaus, kuris susijęs su fondu, tėvas gimęs Šeduvoje. Tai atsakymas, kodėl Šeduva, o ne Užpaliai ar kitas štetlas. Jis atvažiavo, pirmiausia, apžiūrėjo kapines. Dabar žmonės klausia, ar jos tikros, ar dirbtinės, bet, kai jie lankėsi, tai buvo apleista, šabakštynai, pilna šiukšlių.
Jis pamatė ir pasakė, kad nori tai sutvarkyti. Tam tikslui buvo įsteigtas Šeduvos žydų memorialinis fondas. Eigoje kilo mintis visa tai įprasminti muziejuje. Žinokite, kai aš dabar žiūriu, tai genialiai pasiteisinęs dalykas. Aišku, mūsų muziejus toks, jog gali jį nukelti į Niujorką, Bilbao, Vilnių – jis būtų lygiai toks pat, niekuo neišsiskirtų, būtų „vienas iš“.
Bet kai jis stovi čia, dar labiau išryškėja savo kontrastu, dar kitaip suskamba. Tai, manau, labai genialu“, – kalba J. H. Dovydaitis.
Anot M. Dautartaitės, muziejaus architektas suomis Raineris Mahlamäki sąmoningai norėjo, kad muziejus būtų lietuviškame kraštovaizdyje.
„Yra žydintys rapsų, javų laukai. Ta pati mintis pakartojama ir muziejaus prisiminimų parke“, – dalijasi ji.
Per savaitgalį apsilanko 2–3 tūkst. žmonių
M. Dautartaitė džiaugiasi, kad nuo atidarymo muziejus jau sulaukė 65 tūkst. žmonių.
„Man atrodo, skaičius tikrai įspūdingas, nes nuo didžiųjų miestų yra 1,5–2 val. kelio. Lankosi ne tik lietuviai, jau prasidėjo ir užsienio keliautojų sezonas: sulaukiame nuo Farerų salų iki Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos, Pietų Amerikos, Australijos. Džiaugiamės, kad tarptautinis lankytojas atranda muziejų.
Prieš daugiau nei mėnesį paaiškėjus, jog tapome ir vienu gražiausių pasaulio muziejų, tikimės, kad srautas dar labiau padidės“, – sako ji.
Kadangi muziejaus lankymas kol kas nemokamas, darbuotojams tenka kontroliuoti žmonių kiekius. Dėl to kartais pasitaiko situacijų, kai spontaniškai atvykusių, ekskursijos nerezervavusių asmenų paprašoma palaukti, o tuo patenkinti būna ne visi.
„Vieniems žmonėms tai nieko tokio, kitiems atrodo labai baisu, muziejus nesvetingas. Srautus mes turime kažkaip valdyti – yra priešgaisrinė sauga, muziejuje vienu metu gali būti tam tikras kiekis žmonių ir ne daugiau“, – aiškina M. Dautartaitė.
Paklaustas, ar tikėjosi, kad muziejus sulauks tokios sėkmės, J. H. Dovydaitis šypsodamasis purto galvą ir sako, jog tikrai ne.
„Tiesą sakant, mes labai negalvojome, kad čia bus turistinis objektas. Tiesiog darėme savo darbą ir manėme, jog tas darbas svarbus. Rezultatas kalba pats už save, žmonės tai kažkaip pajuto.
Turime jau antrą atsiliepimų knygą – kartais pavartau, paskaitau, ką žmonės parašė: „muziejus mane pakeitė“, „nežinojau šitos istorijos“, „didžiausia pagarba“. Jie ateina prie informacijos centro, verkia ir sako, jog nuostabu“, – pasakoja direktorius.
M. Dautartaitė pastebi, kad po muziejaus atidarymo susidomėjimo ėmė sulaukti ir kitos vietos Šeduvoje ar aplink.
„Džiaugiamės, kad šiokio tokio judėjimo yra. Labai aktyviai veikia kai kurios aplinkinės kaimo turizmo sodybos, keli dvarai. Pačioje Šeduvoje, nežinau, ar dėl mūsų, ar taip sutapo, atsidarė dar viena kavinė.
Vis dėlto srautai milžiniški, mes kalbame apie 2–3 tūkst. žmonių per savaitgalį. Vietos naujiems verslams ir idėjoms tikrai yra“, – šypteli ji.
Išėjus iš muziejaus, apėmusi emocija neskubėjo atsitraukti. Atkreipiau dėmesį, kaip pastatas įsilieja į aplinką, žydinčius laukus, pievas, medžius, kapines, šviesą. Nors prie įėjimo toliau virė gyvenimas ir būriavosi lankytojai, jie keistai tapo tik foniniu triukšmu – mintyse toliau sukosi tai, ką girdėjau, o nuo širdies dar kurį laiką neatsitraukė sunkumas.
Šią kelionę žurnalistams organizavo VšĮ „Keliauk Lietuvoje“. Įtakos turiniui tai neturėjo.