Mano baze tapo TUI ofisas Alanijoje, kur komanda operuoja ištisą parą, o patalpas maloniai gaivina kondicionieriai. Mano prieigoje – beprotiškai skani turkiška arbata (dėl kavos turiu nusiskundimų, bet juos paliksiu Maisto rubrikai), o biurą saugo bevardė, bet daugelio mylima laukinė katė.
Pirmos dvi savaitės buvo absoliučiai beprotiškos – apmokymai, teorija, praktika, tampymasis po pusę regiono viešbučių, norint su jais susipažinti, bei ekskursijos. Penkiolikos, septyniolikos valandų darbo dienos, o grįžus krenti į lovą nekvestionuodamas jokių gyvenimo pasirinkimų. Kitą rytą prabundi nuo šaukimo į maldą pusę penkių ryto ir bandai susigaudyti – palaukite, kur aš ir kodėl?
Palikau savo mylimą miestą Stokholmą – susipakavau daiktus ir išvažiavau dirbti į Alaniją turizmo kompanijai TUI. Čia registruoju savo nuotykius ir informaciją apie šalį bei miestą.
Pirmą dalį apie gyvenimą Turkijoje skaitykite čia:
Kiekviena mano diena prasideda taip pat: vos išėjus į gatvę – šokas. Karštas, drėgme prisotintas, kone pulsuojantis oras, regis, vožiantis tiesiai į paširdžius – iškart imi desperatiškai dairytis šešėlio. Apačioje pasitinka du laukiniai katinai, kuriems vietiniai suteikę prieglobstį; katinus visada pakalbinu ir jie man atkniaukia apie savo katiniškus reikalus.
Linkteliu galva budinčiam pastato prižiūrėtojui – gyvenu Turkijos standartais brangiuose apartamentuose, turinčiuose 24 valandų aptarnavimą ir apsaugą. Mūsų pastate gyvena tik kompanijos darbuotojai, kiekvieną rytą ir vakarą prasilenkiame vienas su kitu, palinkime geros dienos (po darbo pokalbiais užsiima vos vienas kitas, norisi greičiau nerti į dušą ir kondicionuojamą erdvę). Priešais esantys restoranų savininkai tingiai geria rytinę arbatą, daugelis jau pradėję uoliai šveisti patalpų vidų ir šaligatvius.
Gatvėje šurmuliuoja nesustojantis eismas. Nupilta pirmos prakaito bangos sulaukiu asistento, kuris nuveža į ofisą. Prie durų mus pasitinka dar viena laukinė katė, virtuvėje pildamasi arbatą anglų-turkų kalbų mišiniu persimetu keliais žodžiais su valytoja, kuri neretai į darbą atsiveda dukrą. Ji telefone žiūri filmą vaikams, tuo pačiu kapodama pusryčius – simit užsigeria arbata.
Įsijungiu planšetę ir kompiuterį bei patikrinu, kas įvyko vakare ir naktį. Aptiktas spręstinas problemas deleguoju mūsų komandos viešbučio atstovams, bet jei jie dėl kažkokių priežasčių problemos vietoje negali išspręsti patys, važiuoju tvarkyti aš. Man taip pat priklauso visi ligų ir nelaimingų atsitikimų atviejai – jei mūsų svečias paguldomas į ligoninę, važiuoju kalbėtis su juo, jo artimaisiais ir gydytojais, spręsti administracinių reikalų. Kurorte iš pirmo žvilgsnio ligų tarsi nepasitaiko, bet mes registruojame bent kelis atvejus per savaitę. Kolegos įspėjo, kad gali atsitikti mirties atvejų; stengiuosi apie tai negalvoti.
Vakar tiesiogine šio žodžio prasme važiavau gesinti gaisrų – vienas iš mūsų viešbučių naktį užsidegė, todėl reikėjo nuraminti svečius, perkelti juos į kitą viešbutį, pasiūlyti kompensacijas.
Mūsų Alanijos komandą sudaro apie trisdešimties žmonių būrys, mano kolegos – itin egzotiškas klanas. Danai, britai, lenkai, vokiečiai, turkai, suomiai, olandė, vengrė, biuro asistentas – indas, o mano vadovas – egiptietis su man bun’u, kalbantis laužyta anglų kalba.
Dirbu šešias dienas per savaitę, savaitgaliai yra mūsų užimtumo pikas, turiu vienintelę laisvą dieną. Anksčiau matydama uniformuotus žmones stebėdavausi, kaip galima tokiame karštyje dirbti, kaip nesinori tiesiog drybsoti pliaže su ledais? Mes esame patekę į kitą egzistavimo dimensiją ir persiregistravę į darbinį režimą. Turistai: jūra, saulė, smėlis (arba kojas duriantys akmenys), gėrimai, maistas, bikiniai, tinginystė. Mes – darbinės planšetės ir programos, telefonai, turistų ir viešbučių sąrašai, aktyvus problemų sprendimas. Visa tai vyksta didžiuliame, neretai šiaurės europiečiams sunkiai pakeliamame karštyje. Jutiminė temperatūra šiomis dienomis – 40 laipsnių.
Kai nelakstau po viešbučius ar ligonines, galiu ramiai pasiimti pertrauką. Bimbinėju po biuro rajoną, nusiperku simit (riestainio formos bandelė su sezamo sėklomis, klasikinis turkiškų pusryčių maistas) ir kur nors stovėdama pavėsy ramiai suvalgau, tuo pačiu metu fone klausydama kvietimo maldai, kol į mane pradeda trintis eilinis katinas.
Dėl didelio krūvio jaučiuosi kaip bootcamp’e arba kariuomenėje; dabar, nusistovėjus grafikui, manau, kad dirbu apie 60 valandų per savaitę.
Ėmiau suprasti, kodėl dalis kolegų po savo pamainos puola persirenginėti dar būdami ofise arba jau mašinose. Pamatę uniformas kaip mat prispinta vokiečių ar olandų būriai ir pradeda klausinėti apie pervežimo į oro uostą laiką. Bandai būti mandagus sakydamas, kad apie tai informuos kolegos, dirbantys jūsų viešbutyje. O kartais tiesiog atsidarau duomenų bazę ir suteikiu jiems informaciją. Jau išmokau įsivertinti anonimiškumo poveikį – pilnai nuo darbo gali atsijungti tik tada, kai tave aplinka laiko eiline nuobodžiaujančia, iš konteksto neiškrentančia turiste.
Patirtis viešajame transporte
Visam gyvenimui įsiminė kelionė autobusu iki artimiausio prekybcentrio – įlipusi į autobusą susimokėjau (galima atsiskaityti tiek kortele, tiek grynaisiais, kelionės kaina yra 51 lira) ir kaipmat buvau aprėkta vairuotojo. Jis mane paragino eiti gilyn ir atsisėsti. Sėstis nebuvo kur, autobusas jau buvo sausakimšas. Reikalai įgavo pagreitį kitoje stotelėje, kai į autobusą panoro sulipti visi nedidelio kaimo gyventojai. Tarškėdamas ir barškėdamas autobusas pamažu stūmėsi per sankryžas ir duobes, vairuotojui surėkiant stotelės pavadinimą, uoliai subarant tiek naujai įlipusius, tiek išlipančiuosius, duris atidarant gerokai prieš sustojant ir jas uždarant nuvažiavus pusę stotelės.
Atrodo taip, kaip įsivaizduojate: pusę kelio 60-70 kilometrų per valandų greičiu judantis autobusas važiuoja atidarytas. Stipresnis pakratymas, ir keleiviai galėtų atsidurti gatvėje, nes panašu, kad ši šalis netaiko tokių pat saugumo taisyklių, prie kurių esame pratę Europoje.
Skirtingose visuomenėse rizika suvokiama ir priimama nevienodai. Vis dažniau pagaunu save idealizuojant Europą, o Skandinavija po trijų savaičių Azijoje man ima atrodyti kaip miražas dykumoje. Didžiają keleivių dalį sudarė kruopščiai kūną prisidengusios hanim (damos) su hidžabais. Nespoksojimo politika Turkijos autobusuose nėra taikoma, todėl teko susitaikyti su akių gręžimu.
Autobuse buvo ir vienas džentelmenas, tik kažkoks piktas, nes vis barė aplinkines moteris. Vairuotojui garsiai subliuvus „Alanyuuuuuum“, supratau, kad mano stotelė ir sulaukusi, kol atsidarius durims vairuotojas pagaliau sulėtino greitį, atsargiai iššokau kikendama, mintyse matydama pseudo reklaminių šūkius: „ponai ir ponios, išbandykite ekstremalųjį važinėjimą vietiniais autobusais, kurių metu galėsite mokytis atlikti triukus ir šokinėti iš važiuojančios transporto priemonės kaip Tomas Kruzas“.
Skandinavijoje autobusai pritaikyti neįgaliesiems ir keleiviams su vaikiškais vežimėliais. Čia tarpas tarp autobuso ir gatvės kone pusė metro (sakau gatvės, nes vairuotojas prie šaligatvio privažiuoti nesivargino). Išlipusi iš autobuso tikėjausi panirti į ramioje muzikoje skambančią aplinką, bet vietoj to patyriau sukrėtimą, nes patekau į… turgų. Tokio triukšmo prekybos centre nebuvau girdėjusi – pokalbių nuotrupos sumišusios su puodelių ir įrankių skimčiojimais, isterišku paauglių juoku, vaikų klykimu, personalo baubimu ir turistų džiūgavimu. Tarsi kas gręžtų elektriniu pjūklu, tik negręžė, o leido homo sapiens būdingus garsus.
Kitoks dienos ritmas
Susitikus turistus švedus visada apima savumo jausmas, natūraliai gaminasi greitakalbė. Lietuvių kol kas nesutikau (kompanija nedirba su turistais iš Baltijos šalių). Pastarosiomis savaitėmis kažkaip keistai patraukė ant lietuviškų filmų. Vakarais žiūriu Tado Vidmanto komedijas ir nežinau – gal dėl to, kad esu didžiuliame kultūriniame atotrūkyje, tie filmai labai limpa ir visą filmą prakrizenu.
Esu tampoma prieštaringų jausmų – viena mano pusė mėgaujasi stipriai kitokia, ne skandinaviška aplinka ir visuotiniu atsipalaidavimu. Kita, struktūruota analitinė pusė, kraustosi iš proto ir yra didelėje frustracijoje, nes turkiškame gyvenimo būde struktūros nėra.
Sudėtinga, kad visas gyvenimo būdas yra orientuotas į vakarą. Mes Skandinavijoje kylame su aušra, rytais visi einame į sporto klubą, vėliau perkame kavą brangiose kavinėse, aktyviai vengdami angliavandenių žiaumojame plastmasinius baltyminius batonėlius, o vėliau visi sulendame į lempų nutviekstus biurus. Čia gi, kai išbėgu anksti ryte prasibėgti, visi dar parpia – norėjau užsirašyti į sporto klubą, bet jis atsidaro aštuntą. Gal juokaujat? Aš tuo metu jau kaičiuosi arbatą biure.
Galvojau, kad karštis sumažins apetitą, bet nė velnio – per visą gyvenimą nesijaučiau tokia alkana, kaip dabar, tą pastebiu ir būdama su kolegomis, su kuriais neretai vienas kitą patraukiam per dantį. Vis dar vyksta adaptacija, patiriame milžinišką fizinį, psichologinį ir kognityvinį krūvį, ir visi palaimingai lapnojam už abiejų žandų užkišę bei norim dar. Nuostabu, kai gaunu papietauti viešbučiuose – kadangi pervažiavau kelias dešimtis, jau atsirinkau, kuriame skaniausias maistas, geriausia kava ir taip toliau. Prie progos aptarsim.
Tiesiog įpranti prie fakto, kad lauke praktiškai ištisai žliaugi prakaitu. Man srovelė pradeda tekėti nuo galvos žemyn, srūdama visu kūnu, pakeliui susigeria į uniformą (turime penkis šešis komplektus, skalbiu kasdien). O jei nesusigertų, apačioje telkšotų balutė, kurią tikriausiai sulėktų gerti rajono laukinės katės. Pasižiūrėjus į turkų virtuvę – jogurtas, airanas, sūriai. Taip vietiniai papildo druskų poreikį.
Kai bėgiodavau septintą jau pakilus saulei, po pusvalandžio liežuvis prikepdavo prie gomurio, nors būdavau suvartojusi mažiausiai puslitrį vandens. Dėl šios priežasties dabar išlekiu šeštą ryto ir tapau ta aplinką erzinanti Viduržemio jūros bėgikė, kuri iki dešimtos ryto būna nudirbusi praktiškai pusę dienos darbų.
Maloniai įrudau nesidengindama, natūraliai. Kremo nuo saulės nenaudoju, bet niekada nedrybsau lauke. Turkiški kremai nuo saulės neefektyvūs, būtinai atsivežkite savo, nes nuolat girdžiu iš turistų skundus.
Pavojingiausią saulės laiką išbūnu biure arba viešbučiuose. Kažkada bandžiau grįžti iš darbo pėsčiomis, kol kolegos graibstėsi už galvos bandydami įspėti, kad čia, moterie, ne Švedija, bet ar man jų klausyti. Jei ką užsimanau padaryti, manęs nesustabdytų NATO armija su virš galvos švilpiančiais naikintuvais. Tačiau nuėjusi gabalą kelio supratau, kad galbūt būtų protingiau neiti – visų pirma dėl temperatūros, kuri dėl drėgmės šiomis dienomis tvyro apie keturiasdešimt, o būsena lauke artėja link alpimo; taip pat tradiciškai pasiklydau ir supratau turinti kondiciją, pavadinimu žemėlapinė disleksija.
Mane namo parvežė visiškai atsitiktinis pro šalį ėjęs vyras, kuris atsisakė man paaiškinti kelią ir mostais parodė, kad jam lengviau mane nuvežti. Tąkart namus saugiai pasiekiau nedidelį kosminį laivą primenančioje naujausiose Tesloje.
Įsivaizduoju, kad po šito sezono Turkijoje sugrįžus į Europą man viskas atrodys lėta, tylu ir blanku.