Čia pat prisiminiau, kad kažkada kažkuri vyriausybė (berods Sauliaus Skvernelio) žadėjo Lietuvą paversti pasauliniu inovacijų centru.
Tuomet, nusijuokusi į kumštį, įtariai pagalvojau: o kažin kas būtų tie inovacijų sostinės kūrėjai?
Ir kad būtų paprasčiau ir suprantamiau, atsakymo paieškosiu ne garsiuose lozunguose, o paprastose buitinėse situacijose, kurios atskleidžia „inovacijų sostinės kūrėjų” galimybes. Ir pasinaudosiu ne kuo kitu, o Palangos mero bei dizainerio Juozo Statkevičiaus konfliktu dėl Palangos tūlikų.
O šį straipsnį tuo pačiu paskirsiu vargšui vyrukui, kurį prieš keletą dienų mačiau beviltiškai klebenantį uždarytos kavinės durų rankeną.
Vyrukas, visomis savo vidinėmis galiomis spausdamas apatinį sfinkterį, netrukus nėrė į kopas, o aš tuomet pagalvojau: juk šioje vietoje (tarp kopų ir pušyno) galėtų puikiai įsipaišyti tualetas ir dušas, bet… kol kas tokiose vietose kažkaip įsipaišo tik kavinės ir vilos.
Kaip tikroje pasaulinėje inovacijų sostinėje.
Taigi, „pasaulinės inovacijų sostinės kūrėjų”, arba „populiacijos” dalys yra šios:
1. JO DIDENYBĖ VALDININKIJA. Šios dalies atstovai prieš kiekvienus rinkimus žada tarnauti žmogui, bet, suskaičiavę rinkimų balsus, tą pačią minutę pradeda tarnauti sau ir savo „like‘ams”. Šios populiacijos dalies veidu netikėtai tapo Palangos meras, kuris, išgirdęs Juozo pastabas, sureagavo visiškai ne kaip tautos tarnas, bet kaip mažas vaikas ar geriausiu atveju bulvinius kotletus reklamuojanti influencerė Danutė.
Meras nepateikė jokio konstruktyvaus atsakymo, pavyzdžiui, „tūlikai nėra NATO strateginis objektas, todėl pinigų jiems neskirsime”, arba „Palangos poilsiautojai nėra Vokietijos brigada, todėl jiems tūlikų užteks tiek, kiek yra” ir pan. Meras, kaip koks mažas vaikas nulėkė pasiguosti pas „tėtį”, tai yra, garsųjį savo partijos influencerį Edmundą.
Ir dar, kaip mano kaimynė Zosė, pastabas išsakiusį žmogų išdėjo į šuns dienas, tipo „pažiūrėk ce į save”. Kliuvo ir Juozo suknelėms, ir Juozo būstui Palangoje.
Taigi, pasaulinėje inovacijų sostinėje tautos tarnai kol kas atrodo būtent taip.
2. MUSĖS. Jų gyvenimo credo yra šis: „sėdžiu š…., bet man čia gera ir šilta. Ir net nenoriu žiūrėti į bites, kurios sėdi meduje”. Tokią populiacijos dalį F.Nyčė vadino varguoliais. Ne, tai ne pagal pajamų dydį – tai pagal mąstymo apimtis poreikių lygmenyje. Tokiems dažniausiai yra blogai, bet jie nieko nekeičia, nes blogai yra gerai. Arba – „kitiems dar blogiau”.
Palangos tualetų epopėjoje jų argumentai dažniausiai tokie: „bet ir Vokietijos pliaže nėra tualetų”, „ar jūs į Palangą atvažiuojate tik nemokamai nusimy..?”, „ar sunku pakelti užpakalį ir pasiieškoti tualeto (1km atstumu????)?” ir pan.
3. INOVATORIAI. Nežinau, ar jie galėtų sukurti pasaulinę inovacijų sostinę, bet jų pasiūlymai kartais suintriguoja. Pavyzdžiui, viena tetulytė nuoširdžiai man pasiūlė einant į paplūdimį pasiimti buteliuką vandens ir skudurėlį – tam, kad galėčiau nusiplauti smėlėtas kojas. Betgi, tikrai, kaip aš nepagalvojau!!! Manau, kad kuriant pasaulinę inovacijų sostinę, kiekvienas, einantis į Palangos paplūdimį, galėtų dar pasiimti kokį puslitrinį/litrinį, trilitrinį (priklausomai nuo išgerto alaus kiekio) stiklainį, kuriame galėtų atlikti ir savo gamtinius reikalus.
4. KATINAI LEOPOLDAI. „Vaikai, gyvenkime draugiškai”, – sakydavo animacinio filmuko herojus katinas Leopoldas. Katinai leopoldai Palangos tūlikų epopėje suskubo užimti „pozityvaus” mąstytojo poziciją. „Pažiūrėkite, kiek meras yra gerų darbų padaręs, o jūs čia jį puolate dėl kažkokių tai menkniekių”, arba „žiūrėkime į viską pozityviai” ir pan.
Ok, žiūrime pozityviai, bet ką jūs patarsite tam vyrukui, kuris, suspaudęs savo apatinį sfinkterį, beviltiškai klebeno uždarytos kavines durų rankeną. Kaip manote, ar tą akimirką jam rūpėjo „pozityvus mąstymas”? Juk ir Maslow poreikių piramidėje sudėliota taip: „kol fiziologiniai poreikiai nepatenkinti, tol apie jokius vertybinius poreikius nė negalvokit”. Betgi „pozityvūs mąstytojai”, savo „pozityvumu” pridengiantys bet kokį problemos sprendimą, ir čia pasakys: „net jei tave suvalgė krokodilas, visada yra dvi išeitys”.
5. VERTYBININKAI. „Ko tu ce tą merą užsipuolei, ar tik dėl to, kad jis konservatorius?”, – tūlikų kvapą papildyti politiniu-vertybiniu kvapu suskubo mano kaimynė Zosė. Sutinku, vertybės yra gerai. Ir „teisinga” partija yra gerai. Bet ką daryti Palangos poilsiautojui, kuriam vienintele vertybe ir vyriška garbe kartais belieka tiesiog „neprimyžti į kelnes”. Tuomet ir tenka vykdyti puolimą viena iš dviejų galimų krypčių: arba pulti Palangos merą, arba su savo „pilnais šoviniais” pulti Palangos kopas.
6. KŪRĖJAI. Tai žmonės, kurie siekia, kuria ir nori, kad pasaulis būtų gražesnis. Tarp jų ir Palangos kopos, ir Palangos jūra, ir poilsiautojų komfortas. Tokie žmonės niekada nesimėgaus pasisėdėjimais š…., jie visada judės į priekį ir žiūrės ten, kur yra geriau, o ne kur blogiau. Tai kūrėjai. Ir kiek tokių žmonių yra Lietuvoje?
Taigi, ar jūs vis dar tikite, kad Lietuvą galimą paversti pasauline inovacijų sostine? Lietuvą, kurios „populiacijos” dalis (ir nemaža) siūlo neštis į paplūdimį buteliuką kojoms nusiplauti ar smirdančias kopas uždengti „pozityviu mąstymu”?
Jau įtariu, kad kaimynė Zosė vėl pasakys: „kodėl tu taip nemyli Lietuvos, kad nuolat ją kritikuoji?”. O aš ir vėl atsakysiu: „Aš labai myliu Lietuvą. Aš labai myliu Palangos kopas ir Baltijos jūrą, todėl vasaras dažniausiai leidžiu čia, o ne Italijoje ar Turkijoje. Ir aš žinau, kad LIETUVA ir į bulvinių kotletų influencerės rolę persikūnijęs valdininkas yra visiškai skirtingi dalykai. Aš labai myliu Lietuvą, todėl ir noriu, kad joje būtų kuriama kažkas didingesnio ir prasmingesnio, nei vidiniai ar išoriniai konfliktai”.
Ir kai mūsų politikai giedos himną apie vienybę, tyliai pagalvosiu: jūs gi nesugebate suvienyti žmonių net tūlikų klausimu. Tai ką kalbėti apie didesnius ir aukštesnius Valstybės tikslus. Juk ką jūs beveiktumėte, jūsų veiklos rezultatas gaunasi vienas ir tas pats: konfliktai, konfliktai, konfliktai.
Taip sakant, net patogiai „pasisioti” be konfliktų – nė kaip.