Vaikystėje gaminti padėjo mamai
Pasikapstęs prisiminimuose, L. Valutis labai ryškiai prisimena save, vaikystės virtuvėje besisukantį su mama.
„Mama daug ir skaniai gamino, o aš jai visada padėdavau. Iki šiol lietuviškas, namų maistas yra maistas mano sielai. Mama gamino įvairius kotletukus su salotomis, labai mėgau mamos balandėlius, sriubas, ypač – klasikines burokėlių, agurkų, kopūstų. Tik mama gamino labai sveikuoliškai, o aš vis norėjau tirščiau, sodriau“, – pasakoja Laurynas.
Kauno technologijų universitete Laurynas įgijo Multimedijų technologijų bakalauro laipsnį, tačiau noras patyrinėti maisto gamybą atvedė į Klaipėdą, kur Turizmo mokykloje mokėsi virėjo amato.
„Klaipėdoje, mėnesiui šeimos skirtus pragyvenimo pinigus išleisdavau per savaitę. O tuomet tam, kad kažkaip išgyvenčiau, reikėjo suktis kūrybiškai. Kambariokai iš namų parsiveždavo daug derliaus: mėsos, bulvių, daug kitų daržovių. Sugalvojau idėją, kuri bendrabučio draugams labai patiko: iš jų produktų gamindavau aš ir visi kartu valgydavome“, – prisimena L. Valutis.
Taip, dar būdamas studentu, Laurynas ne tik išlavino kūrybiškumą galvodamas receptus iš sezoninių produktų, išmoko pamaitinti didelį būrį žmonių, bet ir inicijavo įvairias maisto šventes, pavyzdžiui, cepelinų dienas, apie kurias žinojo daugelis bendramokslių.
„Buvau nestandartinis studentas. Atsimenu, kaip paskaitose verdant raugintų kopūstų sriubą, vandens kiekį išlaikiau reikiamą, bet ingredientus padvigubinau. Sriuba pavyko labai skani, tačiau dėl dvigubos išeigos neatitiko standarto ir gavau 2“ , – juokiasi Laurynas.
Mamos maistas – sentimentalus iki šiol. Važiuodamas į svečius Laurynas visuomet viliasi raugintų kopūstų sriubos su avienos kauliukais. O vasaromis mama atvažiuoja aplankyti sūnaus į Palangą ir ragauja jo maistą, dėl kurio, Laurynas tikisi, gėdos mamai nedaro.
Maisto gamyba išliko geriausia dovana draugams – gimtadienių ar net vestuvių proga Laurynas atsiveža kokybiškos mėsos ir kepa ją šventės svečiams.
Pirmasis furgonėlis ant ratų
Studijuodamas Laurynas dirbo kepykloje, kur suprato, kad konditerija – ne jam. Tuomet viename iš Klaipėdos restoranų kepė armėniškus liulia kebabus bei šašlykus ir pajautė – mėsa yra jo tema. Įgijęs patirties dar vienoje itin populiarioje vietoje nusprendė: laikas nuosavam startui.
„Nusipirkau labai seną kemperį. Dokumentuose nebuvo pagaminimo metų, tačiau jis buvo iš vėlyvųjų 80-ųjų. Kemperis vos judėjo, bet jaučiausi padaręs geriausią sprendimą gyvenime. Persidariau jį į maisto furgonėlį ir Nemirsetos kempinge pradėjau kepti mėsainius. Tas furgonėlis pakeitė mano gyvenimą. Iki šiol jį prisimenu su nostalgija“, – sako L. Valutis.
Pirmąją vasarą Laurynas parduodavo vos kelis burgerius per dieną, bet jautėsi tikru verslininku ir buvo laimingas – kempinge tvyrojo laisvė ir muzikos persmelkta hipiška atmosfera.
Veiklos lūžis buvo labai netikėtas. Į kempingą užsukusi žurnalistė parašė straipsnį apie Lauryną. Jau kitą dieną prie jo furgonėlio nusidriekė eilės.
„Taip vietoje kelių burgerių per dieną pradėjau kepti kartais net po kelis šimtus. Į pagalbą skubėjo draugė ir artimiausi žmonės. Man pasisekė tinkamu laiku būti tinkamoje vietoje“, – verslo pradžią kukliai prisimena vyras.
Lauryną pastebėjo Palangos erdvių „Rąžė“ ir „Naglis“ komanda ir pakvietė prisijungti. Šis sezonas čia Laurynui jau aštuntas.
„Sezoninis darbas nelengvas, pasibaigus vasarai jaučiuosi perdegęs. Tačiau per žiemą pasiilgstu žmonių, jų reakcijos ragaujant mano maistą, bendravimo ir kaskart su dideliu noru sugrįžtu. Per tas 10 vasarų, Palangoje jau jaučiuosi vietinis. Jaučiu, kad ir žmonės pasiilgsta manęs“, – atvirauja Laurynas.
Sezoninio verslo sėkmės paslaptis
Per 10 metų, pasak L. Valučio, Palanga patyrė teigiamų pokyčių ir stipriai transformavosi, tačiau jo mėsainiuose nepasikeitė niekas.
„Mėsainyje kiekvienas ingredientas turi turėti savo skonį. Labai svarbu kokybiška, brandinta jautiena. Mėsą pagal savo receptūrą ruošiu ir marinuoju pats. Niekas taip nedaro – mėsą mėsainiams tik suprieskoniuoja. Esu įsitikinęs – būtent tai suteikia ypatingo skonio. Taip pat svarbu kokybiškas, intensyvus padažas, jį taip pat gaminu pats“, – teigia L. Valutis.
Dar viena Lauryno paslaptis – aguonomis pagardinta mėsainio bandelė.
„Kai pradėjau kepti mėsainius, paprašiau kepyklėlės ant bandelės uždėti aguonų. Tuo metu Lietuvoje niekas taip nedarė. Bandelės pavyko tokios purios, minkštos ir skanios, kad jomis vaišindavau savo svečių vaikus. Tai briošiškiausia briošė, kokią esu ragavęs – tirpsta burnoje. Šiemet, 10-ojo jubiliejaus proga, nusprendžiau sugrąžinti tą skonį, kurį Palangos svečiai, ragavę mano mėsainių, įsiminė, ir vėl mėsainius gaminti su aguonų bandelėmis“, – sako Laurynas.
Paklaustas, kas burgerį padaro geru burgeriu, Laurynas atviras.
„Svarbiausia dūmas, ugnis ir liepsna. Kai mėsa kepama ant gyvo ugnies šaltinio, lavos akmenų ar anglies, mėsainis įgauna dūmo skonį. Mėsą verta ne tik pagardinti prieskoniais, bet marinuoti ir labai svarbu geras padažas“, – „Delfi maistui“ sako šefas.
Laurynas gamina ne tik mėsainius – taip pat ir picas. Palangos poilsiautojai labiausiai mėgsta klasikinę „Pepperoni“ – kaip Laurynas juokiasi, pietietiška dešrytė suteikia picai geros emocijos – ir „Capricciosa“ picas.
Kalbėdamas apie sezoninį verslą, Laurynas neslepia, kad sėkmė – ir gamtos rankose.
„Jei turi gerą produktą ir gamta apdovanoja gera, šilta, saulėta vasara – tau seksis. Tačiau net jei siūlai labai kokybišką produktą, bet vasara Lietuvoje lietinga ir vėsi – bus sunkiau ir liūdniau“, – teigia maisto kioskelių „Sinners Burgers“ ir „Picon“ šeimininkas.