Valgo eidama grybauti
Jovita portalui „Delfi“ pasakojo, kad voveraites valgo eidama grybauti – jei pavyksta jų rasti – ir suvalgo po kelias.
„Pasidalinau su savo auditorija, gal ir jiems tai būtų naudinga informacija. Mikologai ir specialistai teigia, jog voveraitės pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis ir gali pašalinti kenkėjus iš organizmo. Tad tai žinodama – ko gi nesuvalgius poros voveraičių“, – sakė ji.
Savo socialinio tinklo įraše ji teigia, kad, „jeigu renkate tik gerai pažįstamas voveraites ir esate tikri dėl jų rūšies, dažniausiai pakanka suvalgyti nedidelę saują (apie 30–50 g) šviežių grybų. Svarbu juos gerai nuvalyti ir valgyti saikingai.“
Čia ji išskyrė ir grybų teikiamą naudą. Pasak moters, voveraitės vertinamos dėl skaidulų, kurios naudingos normaliai žarnyno veiklai, B grupės vitaminų, vitamino D pirmtakų, mineralų – kalio, vario ir geležies, bei antioksidantų, padedančių apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.
O pasiteiravus, ar žalių voveraičių skonis labai skiriasi nuo termiškai apdorotų, pašnekovė patikino, kad skoninės savybės išties skiriasi.
„Žinoma, jog skiriasi skonis, žalios niekuo neapdorotos primena kaip ir riešutų skonį su nežymiu karstelėjimu“, – sakė ji bei nurodė, kad žalių voveraičių nerekomenduojama vartoti nėščioms, maitinančioms moterims ar turint skrandžio ligų.
Žalių grybų valgyti nerekomenduoja
Mikologas J. Kasparavičius sako gana skeptiškai vertinantis madą valgyti žalius grybus. „Aš asmeniškai šiek tiek neigiamai vertinu tą žaliavalgiškumą.“
Kalbėdamas konkrečiai apie voveraites, jis išskiria, kad jose iš tiesų aptinkama įvairių biologiškai aktyvių medžiagų – jos gali pasižymėti priešuždegiminėmis, imunomoduliuojančiomis, cholesterolio kiekį mažinančiomis ar antibakterinėmis savybėmis. Tačiau tai nereiškia, kad valgant žalius grybus žmogus gaus tokį patį poveikį.
„Tai aktyvios medžiagos, kurios veikia organizmą, tačiau skirtingus žmones gali paveikti nevienodai. Kažkieno imuninė sistema gali būti labai jautri ir sureaguoti neigiamai arba dar paaiškės, kad yra kita medžiaga, kurios kartu gali padaryti labai negerą poveikį. Aišku, tai nėra tokie kiekiai, kad jūs suvalgysite ir pasijusite blogai, eilinis žmogus ir dauguma žmonių nieko nepajus, bet labai teigiamai aš abejoju ar veikia“, – aiškina mikologas.
Jo teigimu, būtent todėl grybuose randamos naudingosios medžiagos nėra vartojamos valgant patį grybą.
„Šiuolaikinės technologijos leidžia išskirti konkrečias medžiagas, jas išgryninti. Tas medžiagas gydymo tikslais išskiria, atitinkamai išgrynina, nedaro iš gryno grybo. Ir konkrečias medžiagas, ne grupę, ne mišinį kažkokį, bet pavienes medžiagas, nes kartu jos gali veikti įvairiai, nenuspėjamai, yra žmonių, kuriems gali tikrai pakenkti“, – sako jis.
Pasak J. Kasparavičiaus, kalbant apie žalių voveraičių naudą taip pat dažnai užmirštama, kad jose yra ir žmogui ne itin palankių junginių: „Yra nustatyta, kad voveraitė turi medžiagų, ardančių eritrocitus – raudonuosius kraujo kūnelius, kurie perneša deguonį.“
Taip pat mikologas pabrėžia, kad įrodinėjant grybų naudą internete dažnai remiamasi iš piršto laužtais tyrimais. Pavyzdžiui, atliktais su gyvūnais. Visgi jų rezultatų negalima tiesiogiai taikyti žmonėms.
„Voveraite bene daugiausiai domėtasi, nors irgi, kas internete rašoma apie savybes gydomąsias, daug kas yra nepagrįsta jokiais bandymais. Su pelėmis kai kas bandyta, bet peles daug kas veikia kitaip – mes nesame pelės. Žiaurių įrodymų yra, tarkime, su talidomidu, kuris buvo sukurtas nėščiosioms nuo rytinio pykinimo. Su pelėmis viskas buvo gerai, o žmonėms, paaiškėjo, sukelia mutacijas. O kitais atvejais greičiau atsitiktinai tik sutampa. Kai sako, kad išbandyta su pelėmis, tai gerai, kad išbandyta, bet žmones gali paveikti kitaip“, – perspėja jis.
Ar tikrai padeda atsikratyti parazitų?
O ar žalios voveraitės padeda iš organizmo pašalinti parazitus? Pasak mikologo, toks teiginys pernelyg supaprastintas.
„Visiškai išvaryti parazitus vargu ar gali, nors tam tikrų medžiagų voveraitės turi. Bet namų sąlygomis suprasti, ar jau išvarėte helmintus – neįmanoma, nes gi ne kasdien jaučiasi ir tiems, kas jų turi, nebūtinai kas nors pasireiškia – kažkas pavemia ar griežia dantimis naktimis, o ar jau išėjo, ar ne – sunku pasakyti“, – trumpai šį įsitikinimą paneigia jis.
Be to, mikologo teigimu, žmonės dažnai klaidingai sieja tai, kad voveraitės retai būna sukirmijusios, su tariamu poveikiu žmogaus organizmo parazitams.
„Žmonės įsivaizduoja, kad jei voveraitė nelabai kirmyja, vadinasi, ji naikina visas kirmėles. Bet voveraitėse gyvena musių ar vabalų, ypač spragšių lervos, o žmogaus žarnyne – visai kitos grupės organizmai, apvaliosios kirmėlės. Tai visiškai skirtingi gyvūnai ir juos veikia skirtingos medžiagos“, – pabrėžia jis.
Anot jo, liaudies medicinoje voveraitės iš tiesų buvo naudojamos siekiant kovoti su parazitais, tačiau tai dar nereiškia, kad toks gydymas buvo veiksmingas.
„Kuo tik anksčiau nebandydavo varyti kirmėlių – ir degtine, ir žibalu. Tai, kad kažkas buvo naudojama liaudies medicinoje, dar nėra įrodymas, kad tikrai išvarydavo“, – tikina jis.
Kodėl voveraites vis tiek verta valgyti?
Nors žalių voveraičių mikologas nerekomenduoja, tai nereiškia, kad jų reikėtų atsisakyti. Pasak jo, voveraitės yra vertingas maisto produktas – jose gausu vitaminų A, C, B grupės vitaminų, vitamino D ir kt. Terminis apdorojimas dalį veikliųjų medžiagų sumažina, tačiau kartu suyra ir kai kurie nepageidaujami junginiai, kaip anksčiau minėtos medžiagos, ardančios eritrocitus. Todėl, kaip ir kitus grybus, voveraites taip pat reikėtų termiškai apdoroti. Specialistas pažymi, kad šiuo atveju nereikėtų persistengti per ilgai verdant ar troškinant.
„Grybas nėra nuodingas, bet kaip ir visi grybai – tam tikros taisyklės yra: keliskart šildyti nereikia, maišyti su kažkuo neaiškiu. Kažkas troškina, kažkas pakepa – didelės reikšmės nėra. Ilgai virti ir kepti šio grybo nereikia“, – pažymi jis.
O paklaustas, ar yra tikimybė tikrąją voveraitę supainioti su pavojingai nuodingu grybu, specialistas pabrėžia, kad tokios rizikos nėra.
„Yra netikroji voveraitė – voveraitinė guotelė, tačiau ji nėra nuodinga. Ji ryškesnė, oranžinė, lieknesnė, minkštesnė. Paėmus abi rūšis į rankas skirtumą pastebėti nesunku“, – sako mikologas.
Jo teigimu, daug didesnį nerimą kelia ne galimybė supainioti voveraites su nuodingais grybais, o nepagrįstas tikėjimas, kad žali grybai gali tapti savotišku natūraliu vaistu. Pasak jo, gilias grybavimo tradicijas turinčiuose regionuose žmonės dažniausiai tokių eksperimentų nesiima.
„Ypač gal jaunesni žmonės pabando, miestuose ypatingai. Ten, kur yra stiprios grybavimo tradicijos – Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir kitose vietose, kur žmonės grybus renka ir ruošia tradiciškai, – dažniausiai taip nedaro. Bet kai kas ieško naujų skonių arba nori pasigirti: aš labai kietas ar kieta, aš valgau, jūs nevalgėt, o aš jau valgiau, – tada atsiranda toks noras pasirodyti, kad esi kažkuo viršesnis, pranašesnis“, – apibendrina J. Kasparavičius.