Sprendimas reiškia teisinį filmo blokavimą šalyje – be amžiaus reitingo jo negalima rodyti kino teatruose ar tiražuoti.
Taip pat buvo pranešta, kad filmą blokuoja kai kurios Jungtinės Karalystės kabelinės televizijos, jis nėra laukiamas Graikijoje.
Tačiau socialiniuose tinkluose filmo populiarumas auga ir daugėja raginimų jį pasižiūrėti.
Susidariusią situaciją „Respublika” aptarė su žurnalistu, teatro kritiku Valdu VASILIAUSKU.
– Ar tikrai filmas toks blogas/pavojingas, kad jį reikėtų drausti?
– Pradėčiau nuo to, kad cenzūra dažnai filmams ar knygoms būna geriausia reklama. Būtent taip ir nutiko šiuo atveju.
Tikėtina, apie šį filmą visuomenė gal ir nebūtų sužinojusi, tačiau po draudimo daugelis pirmąsyk išgirdo vokiečių režisieriaus U.Bolo, kuris pastaraisiais metais gyvena Kanadoje, pavardę ir šiandien kalba apie Zagrebe (Kroatijoje) sukurtą filmą „Savigynos pilietis” (aš taip versčiau pavadinimą, nes pažodžiui būtų „Pilietis savigynos narys”) net jo nematę.
Nors, sakyčiau, netgi būtų buvusi didesnė sensacija, jeigu vokiečiai ir britai būtų leidę jį demonstruoti.
Filmo intenciją nusako dedikacija jo pabaigoje. Joje pabrėžiama, kad jis skiriamas tūkstančiams Europoje išprievartautų ir nužudytų aukų, kurias išdavė Europos teisingumo sistema.
Visi puikiai žinome, kokios migracinės politikos laikosi vokiečiai ar britai, dėl ko prieš kelias savaites Belfaste (Šiaurės Airijoje) ir kilo riaušės.
Priminsiu, kad ten tiesiog gatvėje migrantas subadė žmogų. Tai – tarsi citata iš U.Bolo filmo, jo įvadinių kadrų, kai viename iš Europos miestų moteris su sūnumi apsiperka prekybos centre.
Gražaus, ramaus, tvarkingo gyvenimo Europos gerovės valstybėje epizodas. Bet, išėjus moteriai iš parduotuvės, kelią jai pastoja migrantas ir be jokios priežasties sūnaus akivaizdoje perpjauna jai gerklę.
Taip, filmas prisotintas smurto vaizdų, bet tai jau tampa šiandienos realybe. Asmeniškai mane dar smarkiau sukrėtė filme matomi natūralistiški smurtautojų aukų kadrai ligoninėje.
Vaizdai tikrai šokiruojantys, todėl nenuostabu, kad į smurtą atsakoma smurtu. O įgyvendinti „gatvės teisingumą” imasi buvęs JAV karininkas, kurį vaidina buvusi Holivudo žvaigždė A.Hameris.
Buvusi, nes siautėjant „Me too” bangai, jis buvo apkaltintas merginos išprievartavimu ir po to jo aktorinė karjera ilgam sustojo, nors baudžiamoji byla buvo nutraukta.
Jis filme įkūnija teisingumo vykdytoją, nes oficiali valdžia europiečių negina. Pilietis medžioja prievartautojus, o jį patį medžioja vietos regiono Interpolo vadovas ir specialiosios pajėgos.
Todėl pilietis, neturėdamas pasirinkimo, žudo ir nusikaltėlius, ir pareigūnus. Taip pat jis nužudo teisėją, kuris išteisina mergaitės prievartautojus migrantus, juos paskelbęs aukomis, kurioms atseit būtinas ne kalėjimas, o psichologinė pagalba, nes dėl jų nenoro integruotis neva kalta europinė visuomenė.
Ir tai paaiškina, kodėl nuo šio filmo pasišiaušia plaukai Briuselio ir kitų sostinių biurokratams, nes jis prasilenkia su liberalia ES migracijos politika.
Filmas buvo parodytas Amerikoje, bet pasisekimo nesulaukė. Kita vertus, kai uždraudė jį Vokietijoje, pritaikius rafinuotą cenzūrą, jis virto pasauline sensacija.
Beje, cenzūra, nesvarbu, ar kalbėtume apie totalitarines ar demokratines valstybes, visais laikais buvo turinio kontrolė.
Tik čia būtina pabrėžti, kad ES, Briuselio biurokratai ir panašūs veikėjai šiandien ją vykdo prisidengdami žmogaus teisėmis, politiniu korektiškumu, neapykantos kalbos draudimu ir panašiai, nors visa tai yra melas.
Nes eilinių piliečių teisės ginamos tik viešoje erdvėje arba žiniasklaidos puslapiuose, bet ne realiame gyvenime, užmerkiant akis į Europoje besiplečiančius musulmonų, kurie atvirai tyčiojasi ir neigia Europos kultūrą, getus.
Po šiuo politiniu korektiškumu ir politiniu melu pakišta visa ES migracijos politika. Jai antrina iškrypęs senutės Europos teisingumas, leidžiantis aukas sukeisti su smurtautojais vietomis. U.Bolo filmas sprogdina šią melagingą sistemą, todėl logiška, kad Europoje jo išsigando.
Filmas svetimas ir priešiškas dabartinei oficialiai politikai. Europos politika dengiasi žmogaus teisėmis ir nenori matyti čia pat gatvėse vykstančio smurto, o teisėjai aiškina, kad prievartautojai yra aukos ir juos reikia globoti.
Filmo ištakas matyčiau prieš 15 metų kilusiame skandale, kai Hamburge migrantų gauja išprievartavo nepilnametę ir buvo išteisinta. Filmas – atsakas į tokią teisingumo sistemą.
Kalbant apie patį kūrinį, jo meninė vertė yra kukli. Beje, U.Bolas yra laimėjęs kelias „Auksines avietes” – savotiškus Holivudo „antioskarus”, kurie skiriami blogiausiems metų filmams. Galimai ir šitas gaus.
Bet jis atlieka socialinę funkciją, nes parodo realią situaciją, kurios nemato ir nenori matyti oficiali Europos valdžia. Toks savotiškas socialinio realaus europiečių gyvenimo atspindys.
– Ką ši situacija signalizuoja apie žodžio laisvę Europoje?
– Viskas aiškiai rodo, kad, prisidengiant skambiais šūkiais apie žodžio laisvę ir žmogaus teises, jos oficialiai tarsi ginamos, tačiau realiai vykdoma gryniausia cenzūra.
Europoje įsigalėjo politinis korektiškumas, kuris yra ne kas kita, kaip leftizmo šerdis ir branduolys. O filmas suveikė kaip bomba po Europos leftizmo pamatais, todėl norisi tikėti, kad žodžio laisvė vis dėlto bus atgauta.
– Statistika aiškiai rodo, kad migrantai linkę nusikalsti. Kodėl tai siekiama nuslėpti arba paneigti? Tik tokie žmonės, kaip verslininkas Ilonas Maskas (Elon Musk), patalpinęs filmą nemokamai peržiūrai savo platformoje „X”, gali parodyti tikrąją tiesą?
– Čia suveikė geopolitinis kontekstas. Priminsiu, jog JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracija ne kartą kritikavo ES ir konkrečias valstybes dėl to, kad nevaldo Vakarų pasaulio kultūrai grėsmę keliančios migracijos.
Amerikiečiai aiškiai pasakė, kad vykdydama liberalią migracijos politiką Europa eina savižudybės keliu. Nepaisant to, būtent tokios nuotaikos dominuoja Briuselyje ir ES.
Filme ne atsitiktinai europiečius gina buvęs JAV karininkas, kuris gyvena ES, turi verslą ir mato, kaip prievartaujami europiečiai, kaip migrantai iš jų tyčiojasi, atsisakydami mokėti už viešąjį transportą ar nuomojamą būstą.
Europiečiai nuginkluoti politinio leftizmo, todėl filme nuolat rodomas galingas amerikiečių ekskariškio arsenalas ir akcentuojamas tvirtove paverstas jo būstas, nes europiečiai nuginkluoti ir nebesugeba apsiginti.
Matyt, ši užslėpta užuomina apie skirtingą jėgų balansą ir sukėlė Vokietijos valdančiųjų pyktį bei paskatino siekį uždrausti filmą.
Tačiau tokie draudimai – beviltiškas dalykas. Šiandieninės modernios priemonės leidžia juos nesunkiai apeiti. Tai savo pavyzdžiu įrodė I.Maskas.
Jis suteikė nemokamą prieigą platformoje „X” ir filmas tapo pasauline sensacija. Per 48 valandas juostą peržiūrėjo 15 mln. žiūrovų ir uždirbo apie 800 tūkst. JAV dolerių. Turint omenyje, kad reklamai kino teatruose pinigų skirta nebuvo, o pats filmas kainavo apie 2 mln. JAV dolerių, tai visai nebloga suma.
– Kur link, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, veda tokie nutylėjimai apie realią kriminogeninę padėtį?
– Kaip ir bendrame Europos kontekste, į politinę-kultūrinę savižudybę. Oficialiai filmas Europoje, todėl tikėtina, ir Lietuvoje, nebus rodomas. Tačiau labai patarčiau buvusiai konservatorės Ingridos Šimonytės vyriausybei jį pasižiūrėti. Juk būtent savo vadovavimo kraštui metu konservatoriai atvėrė vartus masinei migracijai iš trečiųjų šalių.
Tikslinga jį būtų pažiūrėti ir šiuo metu valdžioje esantiems socialdemokratams, nes jie, tarsi netyčia, vykdo tą pačią konservatorišką liberalios migracijos politiką. Filmas brutalus, šokiruoja žiauriais vaizdais, bet verčiau tokius vaizdus matyti ekrane, nei gyvenime.
Kalbant apie perspektyvas, kaip minėjau, Belfasto įvykiai tarsi buvo numatyti šiame filme. Po migranto išpuolio šalyje kilo riaušės ir pasipriešinimas.
Manau, jeigu valdžios ir toliau ignoruos teisybę bei kalbės apie žmogaus teises ir politinį korektiškumą, jos bus nušluotos.
Didžiosios Britanijos premjeras Keiras Starmeris (Keir Starmer) jau yra priverstas pasitraukti. Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) ar Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) taip pat negali pasigirti populiarumu, todėl, tikėtina, jų laukia panašus likimas.
– Kaip šiame kontekste, kalbant tiek apie žodžio laisvę, tiek apie migrantus ir potencialias su jais susijusias problemas, atrodo Lietuva?
– Lietuvoje jau ir taip netrūksta draudimų, nes žiniasklaidos oficiozai ir valdžia propaguoja tą patį europinį leftizmą bei politinį korektiškumą, todėl migrantų problemos „nemato”.
Niekas negalvojo apie tai, kas gali būti toliau. Vilniuje per daug orientuojamasi į Briuselį, užmirštamos pačios Lietuvos bei jos žmonių interesai. Migracijos politika, kuri leidžia atvykti į šalį tūkstančiams migrantų iš trečiųjų musulmoniškų šalių, yra ne tik neatsakinga, bet gal ir nusikalstama.
Filmas Lietuvai būtų labai aktualus ir pamokantis, nes jame pateikiama netolima mūsų ateitis, bet, manau, oficialiai jis rodomas nebus. Taip, pas mus dar nėra taip blogai, kaip JK, Prancūzijoje ar Vokietijoje, tačiau tik laiko klausimas, kada situacija supanašės.
– Ar Lietuvoje, išgyvenusioje represijas ir tremtis, dar liko turinčių stuburą ir tam galinčių pasipriešinti žmonių?
– Nei dabartinėje Vyriausybėje, nei Seime žmonių, turinčių stuburą, manau, nėra (išskyrus pavienius asmenis, kurių balsas į dangų neina).
Dar viena mūsų visuomenės tragedija – plačiai išplitusios nevyriausybinės organizacijos. Dauguma jų yra prielipai prie valdžios, kuri jas ir išlaiko. Jų vadovai – valdžios liokajai, o pačios jos – popierinės ir dirba ranka rankon su valdžia, tad leftistinės idėjos sklinda toliau.
Reikia įvertinti ir tai, kad krašto pilietinė visuomenė – silpna, nors aktyvių ar inteligentiškų piliečių vis dar pasitaiko.
Deja, tai pavienės, viena nuo kitos izoliuotos asmenybės, lyg kokie išsišokėliai ar sovietmečio disidentai. Ir jeigu tik koks net žinomas žmogus pakelia galvą ir pasako, jog karalius nuogas, jį iš karto užsipuola oficiali žiniasklaida, jis gauna per galvą ir toliau linkęs tylėti.
Mūsų visuomenė, lyginant, tarkim, su airiais, pasyvi, mes gyvename imitacinės demokratijos sąlygomis, todėl artimiausiu metu atsakingo požiūrio į pražūtingą migracinę politiką vargu ar bus sulaukta.
Filmo santrauka
Sandersas, sėkmingas amerikiečių verslininkas, gyvenantis Zagrebe, iš savo tėvo paveldėjo didžiulę nekilnojamojo turto imperiją.
Protingas, vienišas, giliai praeities traumų paveiktas vyras jau buvo pripratęs prie daugiabučių namų valdymo rutinos.
Tačiau viskas pasikeičia, kai viešai matoma neteisybė tampa paskutiniu lašu kantrybės taurėje.
Įsitikinęs, kad sistema neveikia, Sandersas nusprendžia pats vykdyti teisingumą.