Visi žino, Italijoj skanu. Vokietijoj? Būna visko, tačiau gelbėja vokiečių reiklumas ir higienos kultūra. Berlyno gatvių maistą ragavo ir apie jį jums pasakoja Augustas Didžgalvis.
Kiekvienoj miesto gatvėj – po maisto kioskelį. Čia gatvės maistas ne mada, o praeito amžiaus imigracijos istorija. Turkai ir vietnamiečiai, arabai ir slavai – visos tautos atnešė po savo gabaliuką. Berlynas tapo lyg valgomu atlasu.
Specifiką turi ir vokiški įpročiai. Kvadratų nuoma brangi, virtuvės dažnai miniatiūrinės. Valgyti gatvėje greita, neskausminga finansiškai, o pasirinkimas gigantiškas. Toj pačioj eilėj stovi paaugliai ir taksistai, policininkai ir programuotojai, studentės ir po darbų skubančios mamos. Tikras, kaip socialiniuose moksluose sakoma, visuomenės pjūvis. Nieko bendra su turistiniais lankstinukais.
Frydricho gatvėje įsikūrusi anglų audito kompanija EY. O pastato apačioje įsikūrė kiniečių parduotuvė „goAsia“, pardavinėjanti šaldytus, marinuotus, džiovintus ir kitokius maistus. Ir siūlo keliasdešimt variantų rameno po 1–2 Eur. Kaip mėgsta niekinamai pravardžiuoti lietuviai, bomžpakius.
Artėjant pietums parduotuvė prisipildo kostiumuotų panelių ir vyrukų. Jie perka ne tik pakelį rameno, bet ir kartoninį dubenėlį už 50 centų. Užpils makaronus su prieskoniais, pasidės vienkartinę lėkštelę ant palangės ir papietaus. Tai labai berlynietiška.
Prieš kokius 20 metų Kottbusser Tor aikštėj vietnamiečių imigrantai įkurė užkandinę „Huy Hoang“. Tada atrodė keista, juk rajonas pagrinde turkų ir arabų – iš pagarbos kontekstui vietnamiečiai net neruošia jokių kiaulienos patiekalų. Tada abejojau, ar išgyvens. „Ar neužsilenks“, kaip tada sakydavom. Šeimininkai, matyt, vadovaujasi Čechovu (neieškokite madingo, ieškokite amžino). Per tiek metų nieko nekeičia, gamina tuos pačius valgius.
Patiekalas dozuojamas, apkepamas ar troškinamas tavo akivaizdoje – matai visus ruošinius, gyvą wok’o liepsną. Anuomet tai darė senelis, dabar tuos pačius judesius kartoja jo anūkai. Ir per visą tą laiką jokio marketingo, reklamos, soc. tinklų ar kitokios komunikacijos. Matyt, kaip sakė senukas Kotleris, produktas yra geriausias marketingas.
Kitam rajono krašte, Saulės alėjoje, nuo pat 1993–1996 m. gyvuoja du skirtingi, bet abu save originaliais pristatantys „City Chicken“. Anuomet libaniečiai kaimynus įpratino prie kokybiško ir sultingo kepto viščiuko. Žmonės atvažiuodavo iš kito miesto galo, stovėdavo gyvoj eilėj. Dabar vietos aprimusios, mat kiti arabai įsteigė „Risa Chicken“. Esminis pokytis – kepama ne dujiniam, o dūminiam grily, t.y. ant anglių. Tačiau irgi rytietiška maniera, su lavašu ir jogurtiniais padažais. Aišku, nebūtų rytiečiai – kainas mostelėjo, o viščiukai gerokai sumažėjo. Bet libaniečiai nepasidavė, kompiuterizavo apskaitą bei animavo marketingą ir prisivijo konkurentus. Žodžiu, viščiukų karas dar nebaigtas.
Savo gyvenimo burgerį valgiau irgi netoliese. Anuomet tai buvo hipsteriška užkandinė „Berlin Burger International“. Joje buvo Nintendo žaidimų kampas, viduj grojo techno. O vakarais žarino faršą taip, kad kvapas viliojo jau už keliolikos metrų. Dabar pasikeitė operatoriai, apipavidalinimas (atsirado ekranai). Ir nors patiekale jaučiasi ugnis, o kąsti masina spalvingas gabaliukas Čederio, burgeriai pasikeitė. Tapo kiek paprastesni, tačiau ir nupigo – dabar kainuoja vos 9,80 euro.
Sprendimas racionalus, mat BBI apleido savo pozicijas stambiam varžovui, „Burgermeister“. Šie ne tik išsiplėtė, tačiau ir susitvarkė procesinį valdymą – gamina daugiau, greičiau, be nuokrypių ir už mažesnę kainą.
Berlyne mačiau ir balkaniškų vietų, turtingesnėse gatvėse ruošia ramenus, nemažai siūlo jūros gėrybių, daug kinų ir japonų. Galite įsivaizduoti mano nustebimą, kai Berlyno priemiestyje Dallgow-Döberitz (mūsų Riešės analogas) pamačiau pasiūlymą papietauti: argentinietiškas steikas su apkepta bulve ir daržovėmis už 9,99 euro.
Skubėjau į traukinį. Ir pirmąsyk gyvenime pasigailėjau spėjęs. Mat likau alkanas. Taip ir nepagavęs argentinietiško steiko.