Didžiausia visuomenės baimė – „netinkamas“ vaiko elgesys
Atliekami visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad viena iš pagrindinių priežasčių, stabdančių žmones žengti globos keliu, yra baimė susidurti su sunkiai valdomu vaiko elgesiu.
Pasak R. Ladauskienės, šiandienėje visuomenėje jaučiama stipri tendencija reikalauti iš vaikų tobulumo: kad jie būtų uolūs, visada besišypsantys ir vykdytų nurodymus čia ir dabar. Kai vaikas elgiasi kitaip, suaugusieji dažnai linkę nuo jo nusisukti.
„Mes pamatome, kad netinkamas elgesys yra nepatenkintų poreikių kalba. Mes, suaugusieji, turėtume ateiti tų poreikių tenkinti, tačiau išeina priešingai – suaugusieji kaip tik tolsta nuo vaikų. Tikrai manome, kad būtina apie tai kalbėti visuomenei“, – teigia R. Ladauskienė.
Anot pašnekovės, po vaiko pykčiu ar užsisklendimu dažnai slypi tokie dalykai:
· Nepatenkinti baziniai poreikiai. Vaikas gali būti nepavalgęs, nemiegojęs ar pervargęs. Kaip ir suaugusieji, vaikai tampa piktesni, kai jaučiasi fiziškai blogai.
· Sensoriniai iššūkiai. Dirginantis apšvietimas, per garsus triukšmas ar taktilinis diskomfortas (dirginama oda ir pan.).
· Emociniai poreikiai. Jausmas, kad esi nematomas, neišgirstas ir niekam nereikalingas. Šis skausmas dažniausiai išreiškiamas per pyktį.
Jei vaikas netenka saugios šeimos aplinkos, jam pirmiausia reikia saugumo ir garantijos, kad suaugęs žmogus jo nebeapleis. R. Ladauskienė pastebi skaudžią tiesą – net ir biologinėse šeimose vaikai neretai gąsdinami fraze: „Jei blogai elgsiesi, atiduosime tave į vaikų namus.“ Tai sukelia gilią paliktumo baimę, traumas ir dar labiau provokuoja netinkamą elgesį.
Jovitos istorija: vietoje vienos mergaitės – du berniukai
Gydytoja Jovita Samauskienė globėja tapo prieš šešerius metus. Į globą šeima atėjo vedina noro auginti mergaitę, mat patys jau augino du biologinius sūnus. Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip – šeima tapo dviejų mažų broliukų globėjais. Vienam iš jų tuo metu buvo vos penki mėnesiai, kitam – pustrečių metų.
Pirmąjį susitikimą Jovita prisimena taip, tarsi jis būtų įvykęs vakar. Vyresnysis berniukas buvo itin aktyvus, sunkiai užmezgė kontaktą, o Jovita, kaip medikė, iškart pastebėjo tam tikrus emocijų ir elgesio sutrikimus. Tačiau viską pakeitė viena akimirka.
„Tą susitikimo dieną tas dviejų su puse metų berniukas įsikibo mano vyrui į ranką ir sako: „Važiuojam namo.“ Mes atvažiavome norėdami vienos mergaitės, o susipažinome su dviem berniukais, iš kurių vienas jau kibosi į ranką. Tą patį vakarą su vyru apkalbėjome, kad negalime jų nepaimti“, – jautriu prisiminimu dalijasi Jovita.
Moteris neslepia, kad pradžioje turėjo baimių, tačiau suvokė, jog berniuko elgesys buvo gilaus emocinio apleistumo pasekmė. Būdamas vos pustrečių metų, vaikas jau kraustėsi į ketvirtuosius savo namus.
Ryšio atrakinimas: 100 kartų atstums, bet 101-ąjį priims
J. Samauskienės teigimu, ryšio kūrimas su vaikais yra ilgas, nuoseklus ir kantrus darbas.
„Tai yra darbas, kai šimtą kartų pabandai prieiti, rasti kontaktą, ir šimtą kartų tave atstumia. Bet tas nuoseklumas ir nuolatinis bandymas parodyti vaikui, kad tu neatstumsi jo ir po dešimto karto, ir buvo sėkmė pasiekti vaiko širdį. Maždaug po pusės metų jis mane prie darželio pavadino mama.
Tas širdies atrakinimas ir yra nuoseklus darbas bei suvokimas: jei įrodysi vaikui, kad esi saugus ir nepaliksi jo tada, kai jis piktas, kai jam liūdna, kai jam skauda ar kai jis bando tavo ribas – tai ir bus sėkmė“, – sako moteris.
Tapimas globėjais šeimai atnešė ir netikėtų atradimų. Jovita džiaugiasi pamačiusi, kokia stipri komanda yra jos šeima. Biologiniai sūnūs šiltai priėmė mažuosius, vadina juos broliais ir jais rūpinasi. Štai vyresnysis sūnus dabar kasdien po valandą padeda globojamam pirmokui ruoštis mokyklai.
Visiems, kurie vis dar abejoja dėl globos ar bijo stereotipų, Jovita turi paprastą patarimą:
„Aš po šių metų supratau viena – meilė yra sukuriama kasdienėmis mažomis smulkmenomis. Reikia klausyti savo širdies balso, nes mes geriausiai jaučiame, kiek galime. Jeigu yra bent mažiausias noras ir mažiausia viltis, reikia tiesiog daryti. O darant ir pasidaro.“
Statistika, kurią privalome keisti
R. Ladauskienė pastebi, kad nors globos institucijose augančių vaikų skaičius Lietuvoje kasmet mažėja, situacija išlieka rimta:
· 938 vaikai vis dar auga globos institucijose.
· Apie 1000 vaikų kasmet patenka į laikinąją globą.
· Dalis šių vaikų negali grįžti į biologines šeimas dėl sunkių tėvų priklausomybių bei sisteminių problemų, kurių nepavyksta išspręsti net padedant specialistams.
„Nė vienas iš mūsų nenorėtų, kad mūsų artimas žmogus gyventų institucijoje. Su visa pagarba socialiniams darbuotojams, jie negali atstoti tikros šeimos, kurioje visi dirba kaip komanda. Todėl mes turime nuolat ieškoti globėjų šeimų, kurios taptų šiems vaikams namais ir padėtų jiems užaugti visaverčiais visuomenės nariais“, – pokalbį viltingai užbaigia R. Ladauskienė.