Miškų išteklių būklės ir apsaugos apžvalgą atlikusi institucija pažymi, kad pernai miškai dengė 33,91 proc. Lietuvos teritorijos, kai ES vidurkis siekia 39 proc.
Bet tai – tik žongliravimas skaičiais.
Nuvažiavus į miškingesnes vietoves galima per dieną pamatyti dešimtis mediena pakrautų pravažiuojančių miškovežių, pakelėse sukrautų daugybės milžiniškų rietuvių.
Tačiau pernai į tuometinį premjerą Gintautą Palucką kreipėsi miškų savininkai, pareikšdami, kad „Lietuvos miškingumas yra 33,8 proc. ir vis didėja”.
Jie gąsdino: jei miškų kirtimas nebus liberalizuotas, Valstybinių miškų urėdijos metinės pajamos sumažės iki 60 mln. eurų per metus.
Kaip paaiškinti – miškus kertame, o jų esą vis daugėja?
Paprasčiausiai įstatyme yra apibrėžimas, kas yra miško žemė. Net iškirstas medynas nepasidaro ne mišku. Miško statusas išlieka.
Dėl to, kad jį iškirto, jis iš miško plotų statistikos neiškrenta. Pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktą miško žemės naudmenų statistiką, iš tų per 33 proc. Lietuvos teritorijos užimančių miškų 2,7 proc. yra be medynų dėl įvairiausių priežasčių: proskynos, elektros linijos, melioracijos grioviai ir t.t. Į tai neįskaičiuojamos kirtavietės, iškirsti plotai iki tam tikro medynų amžiaus po jų atsodinimo.
Mokslininkai sako, kad vienas efektyviausių būdų kovoti su klimato kaita – auginti miškus.
Be to, jie padeda apsaugoti miestus nuo potvynių, nes medžių šaknys veikia kaip natūralios kempinės, gebančios sugerti didelį vandens kiekį.
Miškai padeda sušvelninti karščio bangas, vėsina miestų orą, yra svarbus gamtos turtų – uogų, grybų, vaistažolių – šaltinis.
Tačiau aplinkos apsaugos politiką formuojantiems asmenims, atrodo, tai visiškai nerūpi.
Gal atsikvošės po naujausių Valstybės kontrolės išvadų?