– Labai jauna pradėjote modeliauti. Kaip apskritai įsitraukėte į šią industriją?
– Mano pradžia buvo netikėta. Būdama 13 metų nusprendžiau, jog noriu papildomų pajamų. Mano pirminė mintis buvo eiti darbuotis pas ūkininką, kadangi esu kilusi iš nedidelio miestelio – Radviliškio. Buvau rimtai nusiteikusi tai daryti, kad turėčiau daugiau laisvės savo gyvenime. Bet taip nutiko, jog tą patį pavasarį su manimi per feisbuką susisiekė modelių agentūra ir pasiūlė atvykti į pokalbį.
Pamenu, vykau su savo tėčiu, nes jis labiausiai tikėjo, jog man lemta būti modeliu. Jis man kartojo, kad būsiu arba krepšininkė, arba modelis. Mama buvo skeptiškesnė. Po pirmojo pokalbio pasirašėme sutartį, o maždaug po mėnesio gavau pirmąjį pasiūlymą išvykti į Japoniją. Vos tik man sukako 14 metų, vasaros pabaigoje, rugsėjo pradžioje, jau buvau Japonijoje.
– O kaip atrodė pirmosios savaitės Japonijoje? Vis dėlto buvote labai jauna. Ar nebuvo baisu?
– Prisimenu, jog buvau nusiteikusi pozityviai. Žinoma, tai, kad keliausiu į Japoniją, mane šokiravo, bet būdama vaikas nesuvokiau viso to svorio. Prisimenu, kad viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo tai, kokių gražių rūbų parsivešiu iš Japonijos, nes tikriausiai apsipirkinėti ten bus įdomiau negu Lietuvoje.
Pamenu, kai nusprendžiau naujienomis pasidalinti su draugėmis. Apie Japoniją pasakiau per ilgąją pertrauką, kai sėdėjome ant palangės progimnazijos tualete. Sakiau: „Manau, kad esu suaugęs žmogus ir galiu keliauti. Ką galvojate?“ Mano draugės atsakė: „Tai, žinoma, mes esame suaugusios moterys. Keliauk, keliauk, keliauk.“
Realybė buvo kitokia. Pirmosiomis savaitėmis man buvo panika. Savo užrašinėje nusipiešiau kalendorių ir braukydavau kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną po kelis kartus skambindavau tėvams ir daug verkdavau.
Man pasisekė, jog Japonijoje sutikau lietuvę kolegę. Mes su ja draugės iki dabar. Džiaugiuosi, kad turėjau ją, tačiau man to nepakako. Viskas, ko norėjau, buvo mama.
Po dviejų savaičių pasakiau mamai, kad gailiuosi šio sprendimo ir noriu grįžti namo. Ji man nedavė progos pagalvoti apie grįžimą namo ir, sakykime, ne visai tiesiogiai pasakė, jog aš nebeturiu kur grįžti. Tai buvo sunku, bet gavau didelę paskatą iš savo mamos.
– Tikiu, kad tuo metu tai atrodė gana žiauru. Kaip šiandien vertinate jos žodžius?
– Tuomet man tai atrodė kaip žiaurūs žodžiai, kurių negalėjau suprasti. Bet užtruko, kol gyvenime supratau, kad turiu stiprią mamą, kuri pati yra daug išgyvenusi šiame pasaulyje. Manau, kad ji tuo metu žinojo, jog kada nors būsiu dėkinga už tą stiprią ranką.
Tai akimirka, kurią apibūdinu kaip vieną iš tų momentų, labiausiai pakeitusių mano gyvenimą. Po tos kelionės keitėsi mano asmenybė, tai, kaip bendrauju su žmonėmis, mano drąsa, požiūris į pasaulį apskritai ir tikėjimas tuo, kiek galiu padaryti. Nes iki tol galvojau, jog visą gyvenimą nugyvensiu Lietuvoje, o toliausiai, kur išsikraustysiu, tai galbūt nebent į Šiaulius, esančius už 30 kilometrų.
– Vėliau gyvenote ir Kinijoje. Kada įvyko šis persikėlimas?
– Gyvenimas užsienyje prasidėjo, kai perėjau į nuotolinę gimnaziją. Iki tol visą laiką mokiausi. Nors keliaudavau po kelis mėnesius, vis tiek turėdavau atsiskaityti tuos pačius testus ir nepamiršti mokslų. Tai buvo mano ir tėvų pagrindinis susitarimas.
Kai persirašiau į nuotolinę mokyklą, išvykau į Kiniją. Ten praleidau beveik trejus metus.
– Koks buvo didžiausias kultūrinis šokas persikėlus į Aziją?
– Pagrindinis šokas man įvyko dar pirmoje kelionėje, kai pamačiau miestų dydį, užimtumą ir kitokią kultūrą. Pavyzdžiui, japonų mandagumą ir nuoširdumo stoką. O vėliau, persikrausčiusi į Kiniją, jau ėjau į šalį atviromis rankomis, atvira širdimi. Bet tikiu, kad kitiems žmonėms galėtų būti nemažai kultūrinio šoko tam tikrose situacijose, kuriose aš buvau.
Pavyzdžiui, švenčiant pabaigtą fotosesiją, dėl manęs buvo papjautas mažas paršiukas, nors esu vegetarė ir mėsos nevalgau. Bendrai visas gyvenimas Kinijos kaimuose – pradedant atvirais tualetais, kurie neturi jokių durų, ir baigiant žmonių paprastumu bei visuomenės normų nesureikšminimu, kai normalu garsiai atsiraugėti ar čepsėti – galėtų būti kultūrinis šokas.
– Esate minėjusi, kad iš Kinijos išvykote gana ekstremaliu būdu. Kas nutiko?
– Paskutinį kartą Kinijoje lankiausi 2023 metais. Tai buvo laikotarpis, kai Europoje COVID-19 situacija buvo pasibaigusi, o Kinija tuo metu taikė „zero-COVID“ politiką ir siekė sugaudyti kiekvieną susirgimą.
Nusileidus Kinijoje reikėjo tris savaites karantinuotis viešbutyje, kur nebuvai išleidžiamas iš savo kambario ir valgydavai tau patiekiamą maistą. Pasibaigus karantinui turėjau vieną ar dvi savaites laisvės, o tuomet gyvenimą pradėjo slėgti ta „zero-COVID“ politika. Iš pradžių teko testuotis kartą per dieną, tuomet testavimai padažnėjo iki dviejų kartų per dieną.
Galiausiai patekau į raudonąją zoną, kurioje susirgimų buvo daugiausia. Buvo priimtas sprendimas ją užtverti, kad niekas negalėtų nei išvykti, nei į ją atvykti.
Mes negalėjome išeiti iš savo namų, todėl maistas buvo tiekiamas į namus. Iš pradžių su maisto tiekimu viskas buvo gerai, tačiau vėliau jis pradėjo vėluoti. Kartais buvo galima nueiti į parduotuvę, bet viskas būdavo iššluota. Tuomet vėl tris dienas negalėdavai niekur eiti, nes padaugėdavo susirgimų. Pradėjome pastebėti, kad vieną dieną trūksta vandens, kitą – maisto, ir darosi sunku išgyventi. Todėl agentūra pasirūpino mūsų pabėgimu.
Vėlai vakare buvo suorganizuotas taksi, kuriame mes gulėjome ant grindų. Mūsų bagažas buvo surinktas dieną prieš ir kažkokiu būdu pervežtas per sieną mums to net nematant ir nežinant.
Taksi buvome nuvežtos iki raudonosios zonos pabaigos. Ten buvo autostrada, ir per ją turėjome pačios prabėgti. Kadangi taksi mūsų negalėjo pravežti, gulėjome krūmuose ir laukėme momento, kol apsauginiai nežiūrės į mūsų pusę. Tuomet bėgome per autostradą į kitą zonos pusę.
Atsidūrusios žaliojoje zonoje buvome perduotos dar vienam žmogui, kuris mus palydėjo tuneliais toliau nuo raudonosios zonos krašto.
Galiausiai mus pasiėmė kitas taksi, nuvežė į oro uostą, o ten radome dieną prieš pristatytą savo bagažą.
– Modelių gyvenimas apipintas įvairiais stereotipais. Kokia yra tikroji šios industrijos realybė?
– Kalbant apie dietas, modeliavimo industriją galėčiau suskirstyti į dvi pozicijas. Vieni žmonės yra natūraliai liekni, kitiems reikia dietų pagalbos. Esu atvirai pasidalijusi ir savo socialinėje medijoje, kad jeigu man to nebūtų natūraliai duota, aš tikrai nebūčiau leidusi eiti į šitą industriją, nes tiesiog būčiau palūžusi.
O vakarėliai man buvo įdomi tema, apie kurią niekada nesusimąsčiau, kol šiais metais nepasirodė visa ta situacija su Epšteino failais. Negaliu komentuoti Amerikos industrijos, kurioje daugiausia ir buvo minimi tie vardai, bet galiu kalbėti apie Europos agentūras ir čia dirbančius žmones.
Po to, kai pasirodė šie straipsniai, gavau nemažai panašių klausimų. Aš asmeniškai nepažįstu nė vieno žmogaus, susijusio su ta situacija. Lietuviams, europiečiams tai apskritai yra negirdėta. Žinau, kad yra tam tikrų žmonių iš Lietuvos, kurie į tai buvo įsipainioję, bet pripažinkime, kad tai buvo verslininkai, vieši asmenys, o ne modeliai.
O vakarėliai vyksta. Bet manau, kad jie gerokai paprastesni, nei žmonės kartais įsivaizduoja. Tai nėra susiję su modeliavimo industrija, svarbu tai paminėti. Labai dažnu atveju modeliams tai netgi yra draudžiama.
Pati esu apsilankiusi tokiuose renginiuose. Gana dažnai būna kvietimų į festivalius, ypač garsius festivalius, kurie vyksta pasaulyje kiekvieną vasarą. Ir nepasakyčiau, jog matau tame kažką blogo. Verslas gauna savo naudą – estetiškai gerai atrodo, kai pas juos lankosi modeliai. Modeliai taip pat gauna savo naudą: juos paima automobilis, nuveža į restoraną ar vakarėlį, skaniai pavalgai, pasiklausai muzikos, o tada vairuotojas parveža namo.
Tai galiu pasakyti, jog realybėje tai yra paprasčiau, nei žmonės įsivaizduoja.
– O apskritai ar pavojinga būti modeliu?
– Manau, kad pagrindinis pavojus kyla tada, kai modeliavimą pradedi per anksti, negali prisiimti visiškos atsakomybės už save ir turi per daug laisvės gyvenime.
Nemažai situacijų, dėl kurių kaltinama industrija, pavyzdžiui, tos pačios dietos, atsiranda ir dėl to. Esu sutikusi merginų, kurios laikosi dietų, nors joms to nereikia, bet joms yra 16 ar 17 metų, jos mato savo koleges ir seka tuo, ką mato aplinkui.
Manau, kad didžiausias pavojus kyla tada, kai tėvai per anksti išleidžia savo vaiką į šitą darbą. Ir žinau, kad jeigu kada nors turėsiu vaikų ir jie užsimanys modeliauti, mano reikalavimas būtų toks: pirma – 18-as gimtadienis, o tada darbai ir kelionės.
– Ar manote, kad pati pradėjote per anksti? Ar tas ankstyvas įsitraukimas į industriją turėjo įtakos tam, kokia esate šiandien?
– Aš džiaugiuosi, jog man neteko nukentėti nuo šitos industrijos, tačiau manau, kad turėjau vieną unikalumą. Nuo pat vaikystės turiu labai artimą ryšį su savo tėvais. Buvau iš tų vaikų skundikų, kurie pasakodavo viską, kas įvykdavo mokykloje.
Lygiai taip pat skambindavau mamai ir sakydavau: „Mama, o ką daryti? Mane pakvietė į vakarėlį, sakė, jog ten bus šotų. O kas yra šotai?“
Mama žinojo viską, ką darau. Na, bent jau iki 16 metų. Tuo metu mano branda buvo paankstinta. Taip, lankiausi ir tokiuose vakarėliuose, kuriuose tikrai neturėjau būti. Kai man buvo 16 metų, ten turėjau atsirasti nuo 20-ies – tai pripažįstu.
Bet kadangi dirbau nuo 14 metų ir viską pasakojau savo tėvams, jau buvau sukaupusi dvejų metų patirtį ir dvejus metus perspėjimų iš savo šeimos. Labai džiaugiuosi, kad jie manęs neribojo. Jie sakydavo: „Jeigu nori, gali eiti, bet šiaip nerekomenduoju. Ten yra vieta suaugusiems.“
Tai mane labai apsaugojo. Tačiau žinau, kad toli gražu ne kiekvienas vaikas turi tokį artimą ryšį su savo tėvais.
– Ko palinkėtumėte jaunai merginai, kuri tik pradėjo modeliuoti ir išvyksta į pirmąją kelionę?
– Patarčiau pasakoti tėvams apie tai, kas vyksta. Taip pat rekomenduoju į modeliavimą žiūrėti kaip į darbą, o ne kaip į kažkokią didelę svajonę.
Jeigu matote, kad šis darbas neveikia – neuždirbate, emociškai jaučiatės blogai arba apskritai jis iš jūsų pareikalauja per daug – manau, tada būtų laikas pripažinti, kad tai nėra darbas jums.
– Jūs ne tik modeliaujate, bet esate ir vizažo meistrė, kuriate turinį socialiniuose tinkluose. Kaip užtenka valandų paroje viskam?
– Iš tiesų neužtenka (juokiasi). Norėčiau, kad mano para būtų ilgesnė. Šiaip save laikau ganėtinai didele darboholike. Pas mane išsivystė toks įprotis pradėjus dirbti taip anksti ir paragavus nepriklausomybės. Nuo 14 metų pati išlaikau savo norus ir užgaidas. Tai faktas, kad tas apetitas su metais ir toliau auga. Ir ne tik finansams, bet ir pačiam aktyvumui.
Dėl darbo kiekio, taip, pripažinsiu, tai turi poveikį asmeniniam gyvenimui. Tikrai kartais tenka pasiginčyti ir su antrąja puse: kodėl tu 12 val. nakties lovoje atrašinėji į laiškus? Bet džiaugiuosi, kad šioje vietoje pasimokiau iš savo klaidų. Šiuo metu esu susiradusi antrąją pusę, kuri taip pat yra stipriai atsidavusi savo darbui ir verslui bei yra mano bendramintė.
– Jūsų kuriamas turinys socialiniuose tinkluose yra gana populiarus, ypač kalbant apie minimalistinį gyvenimo būdą. Kaip manote, kodėl žmones taip domina jūsų minimalistinės taisyklės?
– Iš tiesų nežinau. Pirmą kartą pasidalijau savo minimalizmu tiesiog kaip faktu apie save ir nesitikėjau, kad tai sukels tiek kontroversijos. Žmonės jautriai priima tokius mano pasakymus, kad, pavyzdžiui, magnetukų neklijuoju ant šaldytuvo. Tikrai suprantu, kad žmonėms keista, jog mano namuose yra tik dvi lėkštės ir keletas įrankių.
Bet nesitikėjau, kad tiek dėmesio bus skiriama ir brutalistiniam interjerui, kuris man taip stipriai patinka. Nesitikėjau, kad žmonėms bus šokas matyti, jog neperku naujų daiktų, neatsisakiusi senųjų, nemėgstu interjero akcentų ir man patinka būti tuščiose erdvėse.
Mano minimalizmas yra paimtas iš to laikotarpio, kai gyvenau Japonijoje. Man labai patiko japonų minimalizmas. Ten tai yra įprasta sąvoka ir gyvenimo būdas. Man šitas labai patinka – tas neapsikrovimas.
Tikiuosi, kad laikui bėgant sumažės ta kontroversija ir nusiteikimas prieš minimalizmą. Nors pripažįstu, kad tai toli gražu nėra gyvenimo būdas, skirtas kiekvienam, manau, kad iš minimalizmo visi galime pasiimti šį bei tą naudingo.
Man patinka, kad minimalizmas taip pat kovoja prieš perteklinį vartojimą. Būtent dėl šios priežasties man labai patinka dalytis informacija apie minimalizmą, nes norėčiau, kad perteklinis vartojimas mažėtų mūsų šalyje ir pasaulyje.
– Dalis žmonių mano, kad kai kurios jūsų taisyklės yra ironiškos ir taip tiesiog bandote paerzinti auditoriją. Kaip yra iš tikrųjų?
– Manau, žmonės dažnai nesuvokia, kad situacija yra paprastesnė, nei jie galvoja. Mes prieš maždaug pusę metų persikraustėme į naujus namus, todėl natūralu, kad juose pradedi gyvenimą tokį, kokį įsivaizduoji idealų. Pavyzdžiui, nusiperki keturis baltus rankšluosčius, o ne gėlėtus su meškiukais. Lygiai tas pats ir su indais. Turėjome dubenėlius, kurių nebuvo galima plauti indaplovėje, todėl juos išmetėme, bet naujų taip ir nenusipirkome. Pamatėme, kad mums gerai su šiomis lėkštėmis.
Suprantu, kad nuo to, kaip pasakai tą pačią informaciją, priklauso ir žmonių reakcija. Galėčiau ramiai pasakyti, kad su antrąja puse esame bendraminčiai ir gyvename minimalistiškai, o galėčiau pasakyti, kad mano namuose galioja trys minimalizmo taisyklės. Tą žodžių žaismą suprantu ir naudoju, tačiau tai nėra skirta žmonėms erzinti.
Savo paskyros apskritai nepradėjau dėl minimalizmo. Pirmieji mano vaizdo įrašai buvo apie moterų pasitikėjimą savimi, savęs vertinimą ir saviugdą. Mano turinyje nėra nė vieno neteisingo žodžio, o kiekvienu savo pasidalijimu tikiu.
Jeigu žmonės sako, kad juos erzinu, man tai padeda pasiekti didesnę auditoriją. Nepatenkinti žmonės išplatina mano žinutę, o kartu pasiekiu ir tuos, kuriems tam tikrus žodžius išgirsti buvo reikalinga. Man smagu, kai žmonės parašo, kad dėl mano žodžių pradėjo paleisti nereikalingus daiktus, jaučiasi laisvesni ar pagaliau iškomunikavo su antrąja puse tai, kas jiems netinka.
– Daugiausiai kontroversijos sukėlė jūsų nenoras namuose matyti vaikų. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
– Čia jau suprantu, kodėl žmonėms tai yra kontroversiška ir kodėl jie to nenori girdėti. Aš priėmiau sprendimą, kad nenoriu vaikų. Tam turiu daug priežasčių.
Pati esu iš daugiavaikės šeimos, ją labai myliu, ir buvo smagu užaugti ne vienai, turint tiek brolių, tiek pusbrolių ir pusseserių. Tai nėra taip, kad aš vaikų nekęsčiau.
Ir kai neplanuoji šeimos, reikia pripažinti, kad neturi daug intereso turėti draugų, kurie šiuo metu yra užsiėmę vaikų planavimu ir rūpinimusi jais. Kadangi mano draugų rate tokių žmonių mažai, net jeigu ir atsiranda tolimesni pažįstami, aš mieliau atvyksiu pas juos į svečius ir pasidžiaugsiu naujuoju šeimos nariu, bet nenoriu susitikimų su vaikais savo namuose.
Esu ne tik minimalistė, bet ir tvarkos fanatikė. Nelabai noriu po tokių susitikimų valyti visas įmanomas sienas ir paviršius. Manau, kad tai yra mano asmeninis sprendimas.
Nėra taip, kad turiu draugų, kurie turi vaikų, ir tada jiems skambinu bei sakau: „Jūs tik nepamirškite, kad vaiko negalite atsivežti.“ Viskas yra natūraliau. Tokių žmonių paprasčiausiai nėra mano rate. Mano rate yra bendraminčiai. Manau, tai yra normalu, kaip ir visų gyvenimuose.
– Kaip atrodo jūsų namai ir kas labiausiai stebina į juos užsukančius svečius?
– Tuštuma, sakyčiau. Komentarų susilaukia būtent ta tuštuma. Žmonės labai mėgsta užeiti ir sakyti: „Na, jau beveik įsikūrėte.“ O mes kaip ir įsikūrę.
Žinoma, yra dar keletas trūkstamų dalykų po viso įsikūrimo ir statybų, bet žmonėms labai trūksta veidrodžio, paveikslo, kažkokios vazelės ar statulėlės. Ir aš tą suprantu. Dažniausiai tokie dalykai kažkaip natūraliai atsiranda: kažkas kažką padovanoja, kažką nusiperki impulsyviai. Kadangi mes impulsyviai daiktų neperkinėjame, tokių daiktų patys neturime.
– Ar minimalizme randate jaukumą, ar jo apskritai neieškote?
– Man asmeniškai jaukumas yra švara. Taip pat man labai svarbus tinkamas apšvietimas, o mūsų namai yra kupini skirtingų apšvietimų.
Šiaip minimalizmas man suteikia minčių ramybę. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl jį renkuosi. Kai nėra nereikalingo daiktų pertekliaus, kai viskas turi savo vietą ir nėra nepaslėptų daiktų, aš visada turiu minčių ramybę ir erdvę kūrybai.
Juo labiau kad užsiimu turinio kūrimu, kuriu daug patarimų ir vaizdo įrašų savo visažo paskyrai. Tie dalykai pareikalauja darbo. Nėra labai lengva atsisėsti prie balto popieriaus lapo ir per vieną dieną susirašyti 15 ar 20 didelių idėjų. Aš to negalėčiau padaryti netvarkinguose namuose.
Tai prisimenu nuo labai anksti. Buvau tas vaikas, kuris prieš ruošdamas namų darbus susitvarkydavo savo kambarį. Manau, kad čia man yra ganėtinai natūralu.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 