Užtenka sustoti dirbti vienai gamyklai ar užsidaryti vienam sąsiauriui, kad pasekmės pasklistų per visą tiekimo grandinę – nuo lustų gamybos iki kasdienių maisto prekių. Dažniausiai tokias priklausomybes pastebime tik tada, kai atsiranda nesklandumų.

Būtent apie tai LOGIN konferencijoje kalbėjo vienas renginio pranešėjų, „Adform“ tvarumo vadovas Kęstutis Vaškevičius. Pranešime „Senos problemos. Keisti sprendimai“ jis priminė paprastą, bet nejaukią tiesą: kad ir kokie pažangūs būtų technologiniai sprendimai, jie beveik visi remiasi į kelis paprastus, beveik nematomus išteklius – smėlį, trąšas ar grynas dujas.

Nuo Vaterlo kaulų iki konvejerio, matomo iš kosmoso

Pranešimą „Senos problemos. Keisti sprendimai“ K. Vaškevičius pradėjo nuo XIX a. Belgijos, kur po Vaterlo mūšio ūkininkai iškasdavo žuvusiųjų kaulus ir sumalus juos, barstė laukuose kaip trąšą. Priežastis paprasta: „Paskutinius 300 metų Europoje badas būdavo maždaug kas du-tris metus. Tai žmonės bandė ieškoti kūrybiškų sprendimų.“ 

Šiandien didžiąją pasaulio dalį fosforu aprūpina vienas objektas – „Maroke esantis kariuomenės saugomas 100 km ilgio konvejeris, kuris matosi iš kosmoso“.

Smėlis, kurio „ir yra, ir nėra“

Panaši istorija su smėliu – labiausiai kasama kieta medžiaga po vandens. Viešumoje vis pasirodančias antraštes, kad smėlis „baigiasi“, pranešėjas pavadino „Šrėdingerio katės“ būsena: „Tas dykumos smėlis niekur nesibaigia (…), tik jis niekam netinka, ypač statyboms, nes jo smiltelės per daug apvalios.“ Statyboms tinkamą smėlį kasant iš upių bei jūrų dugno, atsirado ir kriminalinė pusė.

„Adform“ tvarumo vadovas Kęstutis Vaškevičius

Pasak K. Vaškevičiaus, „smėlio mafija“ yra visiškai realus reiškinys: smėlis vagiamas iš dugno ir iš paplūdimių, o bandymai jį reguliuoti kai kuriose šalyse baigiasi tragiškai. Ypač švarus kvarcas, be kurio nepagaminami lustai, kasamas vos keliose vietose pasaulyje – tad nuo jo priklauso ir ekranai, ir išmanieji telefonai. 

Burbuliukai, kabeliai ir bananai

Grandinę K. Vaškevičius tęsė toliau: maistinis anglies dioksidas – tie patys burbuliukai gėrimuose ir apsauginės dujos maisto pakuotėse – tėra šalutinis trąšų gamybos produktas. 

„99 proc. interneto eina po vandeniu kabeliais. „Starlinkas“ yra fainai, bet duomenų jums per Atlantą neperduos.“ Jis patikino, jog 90 proc. mūsų valgomų bananų yra vienos rūšies, jeigu užeitų koks nors bananų maras, kurį laiką pabūtume visai be bananų.

Anot pašnekovo, atkreipę dėmesį plačiau pastebėtume, jog apie 90 proc. visų mokėjimų apdoroja „Visa“ bei „Mastercard“. Net renkantis akinius galime pastebėti, jog rėmelių gamintojas beveik visur bus tas pats, tik prekės ženklas kitas. Vienas dalykas seka kitą ir taip palaiko jo egzistavimą. 

Kai grandinė trūksta – sutrinka netikėčiausi dalykai

Kad tai ne teorija, „Adform“ tvarumo vadovas K. Vaškevičius iliustravo kasdienėmis istorijomis: greito maisto tinklas KFC uždarė restoranus dėl vištienos trūkumo, vienas programinės įrangos atnaujinimas sutrikdė Jungtinės Karalystės oro uostų ir bankų darbą, o pirkėjams parduotuvėse įvestas agurkų limitas.

Pasak K. Vaškevičiaus, „smėlio mafija“ yra visiškai realus reiškinys: smėlis vagiamas iš dugno ir iš paplūdimių, o bandymai jį reguliuoti kai kuriose šalyse baigiasi tragiškai

Mėgstamiausias pašnekovo pavyzdys – dėl Hormūzo sąsiauryje pabrangusio žibalo: „Vienas japonų traškučių gamintojas nusprendė savo pakuotes kurį laiką daryti nespalvotas, nes jam paprasčiausiai trūksta dažų – dėl to, kad Irane kažkas kariauja“, – pasakojo K. Vaškevičius.

Pabaigoje pranešėjas pasiūlė pakeisti žvilgsnio kryptį: „Pažiūrėkit ne tuos dalykus, kurie veikia kažkaip ne taip, bet tuos, kurie veikia – galbūt netgi per gerai. Nes beveik garantuotai kažkas sėdi ant kažkokio labai mažo, labai nuobodaus dalyko, apie kurį jūs nepagalvojot.“ 

Recepto ekspertas nežadėjo, bet reziumuodamas nurodė pirmą žingsnį: „Pirmas žingsnis visada yra pasidomėti.“