Ji dar pridūrė: „Manau, kad tai atsakingas pasirinkimas.” Giminės užbaigimą ir išnykimą ji paverčia dorybe. Tuščias lopšys iškeliamas kaip feminizmo moralinė vėliava. Kraujo linijos nutrūkimas reklamuojamas kaip pažangos ženklas.
Kovo mėnesį ji buvo pasakiusi dar aiškiau: „Moterų priespauda prasideda nuo reprodukcijos.” Nėštumas jos kalboje tampa „reprodukcijos tironija”, o gimdymas vadinamas „nerangiu, neveiksmingu ir skausmingu”.
Štai visa šių dienų radikalaus feminizmo šerdis: motinystė paverčiama vergove, gimdymas – kaltės aktu, vaikas – moters priespaudos išraiška. Ir Brunšveiger nėra kokia melžėja. Ji turi mokslų daktarės laipsnį ir yra dėstytoja.
Brunšveiger remiasi Šulamit Faerston (Shulamith Firestone) – viena radikaliausių XX a. Amerikos feminisčių, knygos „Lyties dialektika: feministinės revoliucijos pagrindimas” („The Dialectic of Sex: The Case for Feminist Revolution”) autore.
Faerston marksistinę klasių kovos teoriją perkėlė į šeimą: engiamą proletariatą pakeitė moteris, o engėją kapitalistą – vyras. Šeima tapo revoliucijos lauku.
Šiuolaikinių feminisčių pasaulėžiūroje nėštumas, motinystė ir biologinė šeima virto priespaudos grandine. Išeitis – natūralios šeimos išardymas, motinos ir vaiko ryšio sunaikinimas.
Šią dirvą išpureno vadinamasis „childfree” ( laisvės nuo vaikų) – sąmoningos bevaikystės, judėjimas.
Iš pradžių jis atrodė kaip asmeninio gyvenimo pasirinkimas: žmogus nenori vaikų ir tiek.
Tačiau radikalus feminizmas ir klimato aktyvizmas šį pasirinkimą pavertė ideologine laikysena.
Suplanuota bevaikystė imta vaizduoti kaip didesnio sąmoningumo, aukštesnės moralės ženklas, ekologinė dorybė kovoje su klimato atšilimu ir išsivadavimas iš „patriarchalinės šeimos pančių”.
Vakaruose „childfree” judėjimas jau seniai nebėra marginalinis. Tai vis labiau viešai propaguojama laikysena.
Mičigano valstijos universiteto tyrėjai 2023 m. skelbė, kad apie penktadalis suaugusių Mičigano gyventojų nenori vaikų, o 2025 m. nurodė dar ryškesnį poslinkį: tarp vaikų neturinčių amerikiečių dalis tų, kurie nenori jokių vaikų, nuo 2002 m. iki 2023 m. pakilo nuo 14 iki 29 procentų.
Brunšveiger kaltina Vakarų civilizacijos tradiciją siekiu „kontroliuoti moteris ir neįleisti pabėgėlių”. Šeimos gynėjas jos kalboje virsta moterų engėju.
Tėvų troškimas turėti vaikų virsta moraliniu nusikaltimu prieš visą „niokojamą” planetą, raginimas europiečiams gimdyti savo vaikus tampa kaltinimu dėl perteklinės „baltų kūdikių” gausos.
Taip motinystė tempiama į kaltinamųjų suolą, o šeimos gynimas paverčiamas blogiu.
Šita teorija remiasi „lygybės” samprata: kadangi vyrai negimdo, tai gimdymas paskelbiamas nelygybės išraiška ir moterų diskriminacija, o motinystė pavadinama moters kalėjimu.
Moters kūnas, kuriame bręsta nauja gyvybė, šiai ideologijai atrodo kaip gamtos klaida, kurią žmonėms reikia ištaisyti.
Sveika civilizacija žino kitą tiesą: vyras ir moteris yra skirtingi, todėl abu būtini, nes vienas kito pakeisti negali.
Tėvas įveda vaiką į tvarkos, pareigos ir atsakomybės pasaulį, motina apgaubia meile, globa ir gyvybės tęstinumo jausmu.
Tėvas moko laikyti stuburą, motina – turėti širdį. Ten, kur šios dvi jėgos susitinka, atsiranda šeima, o ant šeimos laikosi tauta, kultūra ir civilizacija.
Šeimoje vaikas gauna kalbą, paprotį, tikėjimą, atmintį ir pirmąją civilizacijos pamoką. Lopšys yra tautos pradžios vieta.
Radikalusis feminizmas kaip tik ir taikosi į šią vietą. Jam reikia paniekinti ir sunaikinti šeimą. Jam reikia iš moters atimti pasididžiavimą motinyste.
Jam reikia vyrą paversti kaltinamuoju, vaiką – beprasmių sąnaudų eilute, o visą Vakarų civilizaciją – istorine nusikalstama struktūra.
Brunšveiger ir jos bendramintės sujungia kelias Vakarų ligas į vieną nuodingą mišinį: radikalų feminizmą, klimato psichozę, migracijos aktyvizmą ir baltųjų Vakarų savęs neigimą.
Jų schema aiški: baltųjų gimstamumą mažinti, migraciją didinti, šeimos gynėjus vaizduoti fašistais, savos civilizacijos tęstinumą paversti nusikalstamu projektu.
Be viso kito, tėvai dar laikomi ir savanaudžiais narcizais, nes „gamina savo mažąsias kopijas”.
Argumentas dėl migrantų pastatytas ant Vakarų kaltės kulto. Vakarai esą „sugriovė pasaulį”: pristatė fabrikų ir užteršė gamtą, todėl turi „moralinę pareigą” mažinti savo žmonių skaičių ir plačiai atverti duris migrantams iš Trečiojo pasaulio. Savas vaikas tampa ekologine našta.
Atvykėlis tampa moralinės skolos išpirkimu. Baltoji Vakarų moteris raginama negimdyti, kad demografinę tuštumą užpildytų kiti. Vakarų pasaulio motinystei – panieka, o migrantams – šventųjų kankinių aureolė.
Ekologinė kaukė čia ypač šlykšti, nes vaikas paverčiamas tiesiog taršos vienetu, kurio reikia vengti.
Nes augdamas ir užaugęs jis vartos, kažką gamins fabrike, važinės automobiliu ir taip naikins gamtą. Jo juokas, meilė, darbas, pareiga ir būsima šeima ištrinami iš apskaitos. Lieka tik CO2 emisijos gamintojas.
Tuo pat metu masinė migracija iškrenta iš ekologinės aritmetikos. Vakarų vartojimo, būsto, transporto, pašalpų, mokyklų, ligoninių ir energijos sistema staiga dingsta iš apskaitos, lyg atvykėliams to nereikėtų. Lieka kaltės pamokslas: Vakarai kalti, todėl Vakarai turi trauktis.
Vokietijos, kurioje gyvena pati Brunšveiger, padėtis rodo, kur veda tokia liga: 2025 m. gimstamumas nukrito iki 1,32 vaiko vienai moteriai, visuomenė sensta, pensijų sistema patiria krizę, priklausomybė nuo migracijos auga.
Bevaikystės ideologai nori nutraukti kartų grandinę, bet senatvėje jų gydytojas, slaugytojas, elektrikas, kareivis, policininkas ir pensijų įmokų mokėtojas vis tiek turės būti kažkieno vaikas.
Šeimos išlaiko valstybės stuburą, o šie ideologai bevaikystę skelbia moraliniu pranašumu.
Tokie veikėjai yra ne kas kita, kaip mirties doktrinos šamanai, Vakarų civilizacijos žudikai, nes jie kerta per gyvybės perdavimo liniją.
Šių dienų radikalus feminizmas virto karu prieš moterį, motinystę, tėvystę, šeimą, vaiką ir Vakarų civilizacijos tęstinumą, nes visuomenė išlieka tol, kol joje gyva valia gimdyti vaikus, juos auginti, mokyti, perduoti jiems savo atmintį ir ginti savo namus.