Buvusiam vyrui karčių žodžių negailėjo
D. Tamošiūnaitė neslepia – prieš dešimtmetį įvykusi jos šeimos griūtis jai buvo itin skaudi.
„Kai tu išgyveni skyrybas… Tu niekaip neišsikuopi tų savo paširdžių, nuoskaudų“, – kalbėjo ji, leisdama suprasti, kad tam tikros žaizdos jos širdyje likusios iki pat šių dienų.
Prabilusi apie tai, toliau žodžių į vatą Daiva nevyniojo: „Visus tuos metus aš turėjau viena auginti dukrą, viena rūpintis buitimi – ar įsivaizduojate, kaip tai sunku? Na, dabar sakys, kad ji – vėl skundžiasi, bet, žinokite, kartais tuos vyrus reikia pavadinti tikrais vardais.
Kai vaikai auga, mes bijome pasakyti blogų žodžių, nes nenorime sužeisti savo vaikų. Tu savo vaikui dar bandai pateisinti, kodėl tu taip retai matai savo tėtį ar dar kažkas. Bandai pateisinti, nes nori, kad jis nejaustų nuoskaudos, kad niekas iš šono jam nieko nesakytų. Bet kai tiek vaikai suauga, gal ir reikia pasakyti – negalima dovanoti vyrams šikiniams. Jeigu vyras šiknius – reikia taip ir pasakyti. Mes labai dažnai juos užglostome, užpopiname ir, kad prieš visuomenę gražiai atrodytų, dar sakome: mes gražiai, kultūringai išsiskyrėme. Nors nebūtinai tas santykis yra toks“.
Pasakodama, koks santykis su buvusiu sutuoktiniu yra dabar, D. Tamošiūnaitė neslėpė: „Mes nesišnekame, esame užsiblokavę ir taip toliau. Tiksliau, aš esu užblokuota“.
Tačiau tai moters, atrodo, pernelyg nestebina. Labiausiai visame šiame etape ją nustebino vienas esminis dalykas.
„Žmonės sako: kai vyras liaunasi mylėti moterį, nebemyli ir vaikų. Niekada tuo netikėjau ir sakiau, kad taip nėra. Gal tai ir nėra tiesų tiesa, bet tie vyrai, kurie palikę šeimas rūpinasi tik savo naujomis šeimomis, o visa kita yra įrašę į savo praeitą gyvenimo etapą – jie yra šikniai. Ir tai reikia pasakyti. Jiems turi būti gėda“, – kalbėjo ji.
Nauji jausmai – ne toks paprastas žingsnis
Santykių tema laidoje diskutuojant dar plačiau, kalbėta ir apie tai, kaip po skyrybų D. Tamošiūnaitė žiūrėjo į galimybes užmegzti ir naujus ryšius. Moteris susimąstė: „Aš galvoju, kad tam nebuvo progų. O jeigu buvo, turbūt nelabai sau leidai“.
Visgi, pasak jos, svarbu suprasti vieną dalyką – visa tai nėra taip paprasta. O ir vienatvė kartais tampa tiesiog patogi.
„Jeigu taip būtų taip paprasta, nebūtų pasaulyje tiek daug vienišų žmonių. Ypatingai, jau mano kartos ar, tebūnie, ir dešimtmečiu jaunesnių.
Kitas dalykas, kalbant apie vienatvę – tavo gyvenimo rutina susidėlioja, susidėlioja tavo ritmas, tu prie jo pripranti, jį susikuri taip, kaip tau patogu, ir tu jame visai neblogai jautiesi. Jeigu yra progų ir noro kažkur išeiti – su draugėmis eini, su dukra gali išeiti, viena gali išeiti. Ir keliavusi esu viena – norėjau ir išvažiavau. Viską tu gali pasidaryti. Yra patogu nesitaikyti prie kito. Kuo tu ilgiau gyveni toje savo patogioje vienatvėje, tu savotiškai klimpsti į tą vienatvės pelkę“, – mintis dėstė D. Tamošiūnaitė.
Visą pokalbį išgirskite tinklalaidėje: