Bendros šaknys ir geografiniai skirtumai
Pasak kelionių vadovės E. Muraškaitės, Uzbekistanas ir Turkmėnistanas kelionėse dažnai atsiduria greta, nes šios šalys turi daug panašumų ir viena kitą papildo.
Dykumos, oazės ir senieji miestai čia persipina, o ribos tarp šalių susiformavo tik po Tarybų Sąjungos žlugimo, kai abi respublikos nuėjo visiškai skirtingais raidos keliais.
Uzbekistanas pasirinko atvirumo bei kapitalizmo kryptį, kurioje plėtojamas turizmas, tvarkomi keliai ir tiesiogiai jaučiamas laisvesnis gyvenimo ritmas. Tuo tarpu Turkmėnistanas pasirinko Omano sultonatą primenantį diktatūros modelį, kur valstybė kompensuoja kai kurias paslaugas (pavyzdžiui, nereikia mokėti už elektrą), tačiau izoliacija ir griežta tvarka gaubia visą šalį.
„Jei lygintume išteklius, jų Turkmėnistanas turi daugiau, tačiau juos valdo vienas klanas. Pati šalis gyvena gana gerai, bet vadovai yra šykštesni savo piliečiams, jei lygintume su Uzbekistanu, pasirinkusiu demokratijos kelią. Turkmėnistano didieji miestai blizga, viešbučiai – aukščiausio lygio, tačiau provincijoje 100 km atkarpą gali važiuoti keturias valandas – tokia nepavydėtina kelių būklė.
Tačiau keliautojams tai netrukdo patirti įsimintinų nuotykių, jie tai priima kaip nepakartojamą egzotiką. Nes po kelionės prisiminsi ne duobėtus kelius, o fantastišką turkmėnų svetingumą, kurį vargu ar galima su kuo nors palyginti“, – sako E. Muraškaitė.
Nuo tviskančio marmuro iki degančių dykumos vartų
Kelionių vadovė pasakoja, kad lankantis Uzbekistane vos ne ant kiekvieno kampo galima aikčioti iš nuostabos – taip yra todėl, kad po Čingischano ir Sovietų Sąjungos eros šalyje restauruota daug istorinio paveldo pastatų.
„Jei negalite nuvykti į Iraną, važiuokite į Uzbekistaną – savo įspūdžių ištroškusią sielą pamaitinsite panašiais architektūriniais objektais. Keliaujant per šį regioną, lankytinos vietos atima žadą savo kontrastais ir tikru „oho“ efektu. Uzbekistane didžiausią įspūdį daro kruopščiai restauruotas Didžiojo Chorasano paveldas – persų poetų apdainuoti Samarkando, Bucharos ir Chivos miestai. Čia akis džiugina turkio spalvos mozaikos, medžio raižiniai bei stalaktito skliautai“, – pasakoja Edita.
Uzbekistano sostinė Taškentas užburia keliautojus išsaugota autentika, kurios nesunaikino net sovietai. Pasak pašnekovės, tai modernus miestas su įspūdingais pastatais, turtingais muziejais, viskas išpuoselėta ir švaru: metro, parkai, parduotuvės.
Turkmėnistano sostinė Ašchabadas, verčiamas kaip „meilės miestas“, atspindi universalios meilės idėją. Tai siurrealistiška, absoliučiai mistinė erdvė: visi pastatai tviska baltuoju marmuru, stovi gigantiški monumentai ir didžiausias pasaulyje uždaro tipo (esantis pastato viduje) apžvalgos ratas, o gatvėse važinėja tik švarios baltos mašinos. Tačiau pačios erdvės atrodo stebėtinai tuščios.
Visgi didžiausia Turkmėnistano Karakumų dykumos paslaptis – žiojintis Darvazos krateris, dar vadinamas Pragaro vartais. Tai 1971 metais geologų netyčia pažeistas ir padegtas dujų krateris, kurio ugnis neužgesta jau daugiau nei pusę amžiaus.
„Nakvoti šalia, palapinėse ar jurtose, kai aplinkui tvyro ugnis ir dykuma – kažkoks ypatingas potyris. Mūsų senoviniai klajoklio kodai tiesiog savaime sužadinami. Jei atvažiuotum, pamatytum ir išvažiuotum, nepatirtum jokio gylio. Čia privalai likti nakčiai, pasėdėti susibūrus aplink ugnį – apie 30 metrų gylio ir beveik 70 metrų pločio gigantišką kraterį, iš kurio sklinda neįtikėtina šiluma tamsiose kopose. Nenusakomas jausmas“, – apie išskirtinę nakvynę dykumoje pasakoja kelionių vadovė.
Kokių lauktuvių dairytis šiose šalyse?
Užsukus į Uzbekistano turgus ar dirbtuves, suvenyriniai magnetukai iškart užmirštami – keliautojų akys raibsta nuo autentiškų dirbinių, o amatai šiose šalyse iki šiol yra gyvybingi ir perduodami iš kartos į kartą.
Uzbekistane amatininkystė klesti kaip šeimas maitinantis verslas. Uzbekai labai darbštūs ir nagingi, didžiuojasi tuo, ką kuria jau kelis šimtmečius ir perduoda iš kartos į kartą. Iš čia keliautojai noriai vežasi:
-
Autentiškus šilkus – Chivoje galima nusipirkti tiesiog staklėmis gyvai išaustą šilko pluoštą pagal savo spalvų skonį.
-
Siuzane darbus – ypatinga technika ant šilko išsiuvinėtas aplikacijas, staltieses, kurpaites ir gobelenus, kurių motyvai perimti iš vietinės architektūros.
-
Ikat audinius – madingus, natūraliais šafrano ar bordo spalvų siūlais išaustus abstrakčių geometrinių raštų tekstilės dirbinius. Labai populiarūs šia technika austi chalatai.
-
Kalinėto metalo dirbinius – peilius, žirklutes, gaminamas pagal XIV–XVI a. pavyzdžius, bei indus prieskoniams su laimės paukščio motyvu.
-
Unikalią keramiką – giminės paslaptis išlaikančių meistrų darbus.
„Važiuojame į keramikų dirbtuves, o ten jaunas vaikinas, jo broliai ir tėtis dirba su didžiule meile. Šeimos, kuriančios keraminius dirbinius kaimelyje, išlaiko tradiciją jau kokius keturis šimtus metų – mane tai tiesiog pribloškė. Pati esu nusipirkusi dubenėlį, skirtą uzbekų moterims. Jis dviejų sluoksnių, tuščiaviduris, o jame įberti keli ryžio grūdeliai, nes žmona negali tiesiog pasakyti vyrui, kad trūksta maisto. Kai maistas baigiasi, ji eina ir barškina dubenėlį – ryžiai liko tik ten“, – šypsosi E. Muraškaitė.
Turkmėnistane tokia gėrybių gausa akies jau nelepina. Kadangi šioje šalyje turizmas minimalus, vietiniai gamina tik sau. Čia keliautojus stebina sidabro juvelyrika, skirta moterims (per vestuves jaunoji puošiama sidabru nuo galvos iki kojų, o papuošalai gali sverti net kelis kilogramus!), gražiai išsiuvinėtos vyriškos bei moteriškos kepuraitės, apykaklių siuviniai ir, žinoma, pasaulyje garsūs vilnoniai turkmėniški kilimai.
Klajoklių virtuvė ir užkasto ėriuko paslaptis
„Travel Planet“ kelionės ypatingos, nes organizuojamos mažoms grupėms, kurias sudaro 8–12 žmonių. Pasak Editos, tai labai patogu, nes tokią nedidelę „šeimą“ paprasta pasikviesti į namus ar dirbtuves, kad keliautojai pajaustų autentišką tenykščių gyvenimo tėkmę. Ir uzbekai ar turkmėnai tai daro labai mielai.
Uzbekistane ir Turkmėnistane virtuvė užima itin svarbią vietą. Nors Uzbekistano pasididžiavimas yra visame pasaulyje garsus plovas, Turkmėnijos gastronomija išlaiko itin autentišką klajoklišką dvasią. Turkmėnai yra tikrieji turkai-klajokliai, kurių protėviai jojo žirgais su vytinta mėsa po balnu, todėl kokybiška mėsa iki šiol išlieka pagrindiniu stalo patiekalu. Kadangi gyvūnai čia ganosi skurdžiose dykumose, mėsos skonis yra neįtikėtinai tikroviškas ir primenantis gilią vaikystę.
„Mūsų turkmėnai gidai su vairuotojais Karakumų dykumoje mums gamina specialų maistą – ypatingai paruoštą ėriuką. Jie puodą su mėsa užkasa žemėje, kurioje – karštos žarijos, ir jis ten per pusdienį išsitroškina. O kai paskui valgai… Dieve mano, koks tai skonis!.. Turkmėnistane gaminami ir patys skaniausi mantai bei kiti mėsos patiekalai. Pavyzdžiui, jaunimas, išvažiavęs studijuoti į Turkiją, sako, kad turkiškas maistas skanus, bet jiems jis atrodo dirbtinis, palyginti su tikruoju skoniu namuose“, – maisto patirtimis dalijasi istorikė.
Taip pat abiejose šalyse gyvuoja ypatinga duonos pagarbos kultūra. Tradiciniai paplotėliai molio krosnyse – tandyruose – kepami kasdien, jie niekada nepjaustomi peiliu, o tik pagarbiai laužomi rankomis.
Kodėl verta keliauti dabar, o ne po 10 metų?
Daugeliui keliautojų kyla klausimų dėl religinės situacijos ir saugumo, tačiau Edita Muraškaitė sklaido bet kokias baimes pabrėždama, kad jokio religinio fanatizmo šiose valstybėse nėra. Abi šalys išgyveno sovietmetį, todėl grįžimas prie islamo yra nuosaikus ir sekuliarus, o islamiškos taisyklės pasireiškia švara, saugumu ir svetingumu.
„Didysis Chorasanas istoriškai pasižymėjo ypatinga tolerancija. Štai Bucharoje iki šiol gyvuoja graži musulmonų ir žydų bendruomenių draugystė, kur kaimynai kartu švenčia tradicines šventes. Religinių fanatikų čia tikrai nesutiksite“, – sako kelionių vadovė.
Edita keliskart pakartoja, kad pats didžiausias šių šalių turtas yra žmonės ir jų atvirumas. Uzbekistane keliautojas priimamas kaip gerbiamas turistas, o Turkmėnistane – kaip tikras sielos svečias. Turguje pardavėjas tavęs nelaiko pirkėju, o iškart vaišina viskuo, ką turi geriausio. Parkuose vakarojančios vietinės šeimos mielai pakviečia prisėsti ir pasidalyti maistu.
„Pasaulyje viskas keičiasi beprotišku greičiu – per metus gali pasikeisti visos aplinkybės, kilti karai, užklupti ligos ir pan. Pagaliau kinta ne tik pasaulis – keičiasi pačios šalys, žmonės, todėl pamatyti šimtmečiais išsaugotą istoriją itin rekomenduoju.
Pavyzdžiui, Turkmėnistane žmonės išliko labai autentiški. Tu atvažiuoji ir matai tikrą žmogų, kuris kuria savo rankomis, pats augina augalus ir žiūri į tave kaip į draugą, o ne kaip į potencialų pinigų maišą. Keliaudamas mažose grupėse tu tiesiog natūraliai įsilieji į vietinį gyvenimą, o tos unikalios akimirkos ir yra tai, dėl ko verta keliauti čia ir dabar“, – apibendrina „Travel Planet“ kelionių vadovė Edita Muraškaitė.
Pranešimą parengė Travel Planet. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.