Matant, kas šiandien vyksta Lietuvoje, imu tikėti, kad taip ir galėjo būti.
Pažiūrėkime į Vilnių. Kadaise miestas buvo bene žaliausia Europos sostinė, o šiandien ne tik medžių jame vos ne kas mėnesį mažėja, bet ir planuojami nauji kirtimai.
Prisiminkime, kad neseniai buvo „prasieita” per Neries pakrantę Žvėryne.
Medžių kirtimo šalininkai teigia, jog taip buvo šalinamos invazinės rūšys, tačiau, kol nepamatysiu šalininkų turimų dendrologų diplomų, tokius teiginius vertinsiu kaip demagogiją.
Taip pat dalis vilniečių piktinasi, kad kadaise žalia buvusi Vokiečių gatvė po nesibaigiančios jos rekonstrukcijos taps dar vienomis betono džiunglėmis, kurių mieste ir taip apstu.
Ir, tarsi viso šito būtų maža, dar daugiau negu 200 medžių, nepaisant surengto protesto, planuojama iškirsti Neries pakrantėje Žirmūnuose. Nes… nū taip reikia…
Pasižvalgius po Lietuvą, vaizdelis dar prastesnis. Dažnai tenka važiuoti į Valkininkus ir pakeliui vos ne kas savaitę pastebiu, kad tos vietos, kur dar neseniai ošė pušys, tampa miškovežių ratų sumaitotomis plynėmis.
Tuo pat metu pastebimai auga prie netoliese esančios medžio apdorojimo įmonės sukrauta rąstų stirta.
Auga, nes, kaip suprantu, irgi nū taip reikia.
Panaši situacija, spėju, yra ir kitose vietose. Tuo pat metu politikai, kurie, ypač prieš rinkimus, mušasi į krūtines, kaip jie dirbs Lietuvos žmonėms ir rūpinsis mūsų kraštu, dabar tyli kaip vandens į burną prisisėmę.
Matant tokias tendencijas bijau, kad jeigu ne mes, tai jau mūsų vaikai turės stebėti, kaip kadaise žaliavęs kraštas tampa dar viena dykviete, kur, cituojant klasiką Antaną Baranauską, „Visa prapuolę; tik ant lauko pliko / Kelios pušelės apykreivės liko.”
Ar tikrai norime tokios ateities ateinančioms kartoms?