Naujajame Europos ekonomikos elektrifikacijos plane Komisija užsibrėžia iki 2040 metų padidinti ekonomikos elektrifikacijos lygį iki 46 procentų. Vertinama, kad toks pokytis leistų Europos Sąjungai (ES) kasmet sutaupyti apie 260 mlrd. eurų, kuriuos šiandien skiriame importuojamam iškastiniam kurui. Logika čia nesudėtinga – stiprinti pramonės konkurencingumą, energetinį saugumą ir atsparumą geopolitiniams sukrėtimams. Paprasčiau tariant – kuo mažiau priklausyti nuo išorinių tiekėjų, kurių patikimumu nėra pagrindo pasikliauti.
Tai rodo esminį pokytį. Elektrifikacija nebėra vien klimato politikos priemonė. Ji tampa svarbiu instrumentu – ji virsta integralia Europos ekonominės ir saugumo politikos dalimi. Lygiai taip pat svarbu, kad Komisija siūlo peržiūrėti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ETS), tikslingiau nukreipiant lėšas pramonės dekarbonizacijai, spartinant investicijas į elektros tinklus, energijos kaupimą ir švarių technologijų diegimą. Kitaip tariant, Europa ne tik kelia tikslus – ji ieško priemonių jiems pasiekti. Ar šios priemonės tobulai atliepia pramonės poreikius? Vargu. Tačiau tai yra rimtas ir apgalvotas žingsnis teisinga kryptimi.
Ilgą laiką buvo kartojama: žmonės patys nesirenka elektrifikacijos. Šiuo planu Europos Komisija pažvelgė į problemą iš kitos pusės – o gal jie jos nesirenka todėl, kad ekonominės (ir reguliacinės) sąlygos vis dar palankesnės iškastiniam kurui? Būtent todėl naujojo plano šerdis – sukurti lygiavertes konkurencines sąlygas elektrai ir gamtinėms dujoms, mažinant kainų atotrūkį ir spartinant investicijas į elektros gamybą bei tinklų plėtrą. Tai nėra siaura energetikų diskusija apie tarifų politiką – tai klausimas, tiesiogiai lemiantis visos Europos Sąjungos konkurencingumą.
Europos Komisijos logika paprasta: jeigu norime, kad gyventojai rinktųsi šilumos siurblius, o pramonė sparčiai elektrifikuotų gamybą, vietoje pagaminta elektra privalo tapti ekonomiškai patrauklesnė už iškastinį kurą. Tam reikia daugiau elektros gamybos pajėgumų, daugiau investicijų į tinklus ir lankstesnės energetikos sistemos.
Atrodytų, viskas gana akivaizdu.
Tačiau būtent čia kyla klausimas, kuris Lietuvai šiandien turbūt svarbiausias: ar aiški Europos Komisijos politinė kryptis persikels ir į kasdienį mūsų valstybės institucijų darbą? Kol kas skaičiai negailestingi – pagal elektrifikacijos lygį Lietuva gerokai atsilieka nuo daugelio kitų Europos valstybių. Tad norint pasiekti ES užsibrėžtus tikslus, mums teks įveikti ilgesnį kelią nei daugumai kaimynų.
Lietuviškoje praktikoje investuotojai vis dar susiduria su realybe, kuri drastiškai prasilenkia su deklaruojamais tikslais ir vertybėmis. Atsinaujinančios energetikos projektų vystytojai iš sprendimus priimančių tarnautojų girdi, kad „Lietuvoje jau ir taip užtenka tų vėjo elektrinių“. Racionalaus pagrindo tokiems teiginiams ieškoti neverta – kartais visas „argumentas“ telpa į subjektyvų vertinimą „gražu ar negražu“. Tokia valstybės valdymo praktika sunkiai suderinama su Europos Komisijos strategija, kuri nedviprasmiškai teigia: didesnė elektros gamyba yra būtina Europos saugumo ir ekonomikos konkurencingumo prielaida.
Valstybės tarnautojų misija nėra vienasmeniškai spręsti, ar šalyje „pakanka“ vienos ar kitos technologijos. Tam egzistuoja Seimo patvirtinti strateginiai tikslai, Vyriausybės programos ir bendroji Europos Sąjungos kryptis. Viešojo administravimo pareiga – užtikrinti, kad šie sprendimai būtų įgyvendinami profesionaliai, nuosekliai ir prognozuojamai.
Deja, Lietuvoje beveik kiekviename stambesniame energetikos projekte anksčiau ar vėliau atsiranda netikėtų kliūčių. Kartais tai – naujas ir išradingas teisės aktų aiškinimas. Kartais – papildomas derinimas. Kartais – dar viena procedūra, kurios vakar nereikėjo. Kiekvieną tokį atvejį atskirai dar būtų galima pateisinti ar tiesiog numoti ranka kaip į neišvengiamą „valdžios demonstravimą“. Tačiau susidėję į visumą jie sukuria aplinką, kurioje projektų vystymas tampa lėtesnis, brangesnis ir kur kas sunkiau prognozuojamas.
Galima net ironiškai pastebėti, kad Lietuvoje atsinaujinančios energetikos projektams didžiausią potencialą turi ne vėjas ar saulė, o biurokratinis kūrybiškumas. Deja, investuotojams tai nėra juokas, o ir energijos jis negamina – veikiau priešingai.
Kiekviena uždelsta investicija reiškia ne tik vėliau pagamintą švarią lietuvišką megavatvalandę. Ji reiškia ir brangesnę elektrą vartotojams, mažesnį verslo konkurencingumą bei lėtesnį energetinės nepriklausomybės stiprinimą. Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra, ar Europa pasirinko elektrifikaciją. Ji jau pasirinko.
Klausimas yra kitas – ar Lietuvoje sugebėsime pasiekti, kad ši kryptis atsispindėtų ne tik strategijose, konferencijose ir pranešimuose spaudai, bet ir kasdieniuose sprendimuose. Būtų itin apgailėtina, jei ambicingiausias Europos elektrifikacijos planas pakeliui sustotų ne dėl elektros tinklų pajėgumų, o dėl dokumentų derinimo grandinės.
Europa savo sprendimą jau priėmė. Belieka pasirūpinti, kad jį išgirstų visi – ir tie, kurie brėžia strategines gaires, ir tie, kurie kasdien deda parašus ant konkrečių sprendimų.