Po lietaus jie būriuojasi ant takų ir šaligatvių, tačiau dar daugiau rūpesčių kelia nuosavų namų ir sodybų gyventojams bei sodininkams – suvaldyti augančią jų populiaciją darosi vis sudėtingiau. Šliužai apgraužia sodo augalus, naikina daigus ir daržovių derlių.
Problemai aštrėjant, daugėja ir siūlomų šliužų naikinimo būdų: vieni imasi juos rinkti rankomis, stato gaudykles, kiti naudoja druską, specialias granules, neseniai „Delfi“ rašė ir apie dar vieną efektyvų būdą – acto tirpalą.
Problemai aštrėjant, daugėja ir siūlomų šliužų naikinimo būdų: vieni imasi juos rinkti rankomis, stato gaudykles, kiti naudoja druską, specialias granules, neseniai „Delfi“ rašė ir apie dar vieną efektyvų būdą – acto tirpalą.
Tačiau Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija atkreipia dėmesį, kad ne visi šliužai yra mūsų priešai. Todėl ir naikinimo priemonių reikėtų imtis atsakingai – pirmiausia būtina įsitikinti, kad tai invazinis šliužas, o ne gamtai daugiau naudos nei žalos daranti rūšis.
Tik ar tikrai mokame juos atskirti?
Daugėjant raginimų naikinti Lietuvoje plintančius invazinius šliužus, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija pasidalijo aktualia informacija. Institucijos teigimu, ne visi dideli šliužai yra kenkėjai – tarp jų yra ir naudingų, ir net saugomų rūšių. Iliustracijoje žemiau galima matyti šliužų tarpusavio skirtumus.
Invazinis šliužas
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos teigimu, daugiausia rūpesčių Lietuvoje šiuo metu kelia ispaninis arionas (Arion vulgaris) – sparčiai plintanti invazinė šliužų rūšis, jau įsitvirtinusi didžiojoje šalies dalyje. Pirmą kartą Lietuvoje ji aptikta 2008 metais, tačiau per palyginti trumpą laiką išplito itin plačiai.
Suaugę ispaniniai arionai užauga nuo 7 iki 15 centimetrų ilgio. Dažniausiai jie būna oranžinės, rusvos ar plytų spalvos, tačiau pasitaiko ir gerokai tamsesnių individų. Šie šliužai paprastai yra vienspalviai, o mantijos dešinėje pusėje galima pastebėti ryškią kvėpavimo angą.
Ispaniniai arionai ypač mėgsta drėgnas ir užžėlusias vietas – daržus, sodus, komposto krūvas. Čia jie minta daržovėmis, dekoratyviniais augalais, vaisiais ir jaunais daigais, todėl gali pridaryti nemažai žalos.
Ši rūšis itin sparčiai dauginasi ir gali sudaryti gausias sankaupas. Direkcija pabrėžia, kad ispaniniai arionai kelia grėsmę ne tik sodams bei daržams, bet ir vietinėms šliužų rūšims bei biologinei įvairovei.
Žmogui nekenkiantys, bet gamtai naudingi šliužai
Vis dėlto vien iš šliužo dydžio ar spalvos spręsti, kad jis yra invazinis, nereikėtų. Lietuvoje aptinkama ir stambių šliužų, kurie daržams žalos nedaro, o kai kurie jų net prisideda prie natūralių gamtos procesų.
Didysis šliužas (Limax maximus) ir juosvasis šliužas (Limax cinereoniger) išsiskiria pilku, margu, leopardinį raštą primenančiu kūnu. Vis dėlto šis raštas ne visuomet aiškiai matomas – susitraukęs šliužas gali atrodyti beveik vienspalvis, todėl jį lengva supainioti su kitomis rūšimis.
Didysis šliužas dažniausiai minta pūvančia organine medžiaga, grybais ir augalų liekanomis, todėl prisideda prie jų skaidymo. Nors ši rūšis laikoma svetimžeme, direkcija pabrėžia, kad tai nėra daržus niokojantis šliužas.
Juosvasis šliužas dažniausiai aptinkamas drėgnuose senuose miškuose, ant grybų ar šalia jų. Grybai yra vienas mėgstamiausių šios rūšies maisto šaltinių, o soduose ir daržuose ji beveik nepasitaiko.
Saugoma šliužų rūšis
Dar atsargiau reikėtų elgtis pastebėjus didįjį arioną (Arion ater) – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą saugomą rūšį. Šis didelis juodas šliužas aptinkamas vos keliose Vakarų Lietuvos vietovėse, drėgnuose upių slėniuose ir šaltiniuotose pievose.
Didžiausią grėsmę didžiajam arionui kelia jo buveinių nykimas ir invazinių arionų plitimas. Todėl pastebėjus šį šliužą jo naikinti negalima. Apie radavietę gyventojai kviečiami pranešti Saugomų rūšių informacinėje sistemoje ir taip prisidėti prie retos rūšies apsaugos.
Tad naikinti reikėtų tik tiksliai atpažintus invazinius šliužus – pasak Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos, tik taip apsaugosime vietines rūšis ir biologinę įvairovę.