Jaučiuosi kaip grįžusi į sūnaus auginimo laikus, kai nepertrauktas miegas buvo prabanga.
Turkija, būdama musulmonų šalis, penkis kartus per dieną praktikuoja šaukimą į maldą, vadinamą adhan, kuris vilnija ir skamba po kalnus ir klonius, kaip devyniasdešimtaisiais Lietuvoje skambėdavo lietuvių atgimimo giesmės. Šaukimo laikai kiekvieną dieną keletu minučių kinta, nes yra sudėliojami aplink saulės poziciją.
Dar iki elektros laikų muezzinai (šaukėjai) užsiropšdavo ant mečetės ir maldai kviesdavo iš ten. Jeigu tą dieną šaukimas atliekamas gyvai, muezzinas prieš tai turi būti atlikęs ritualinį apsiplovimą – wudu (nemaišyti su raganų praktika vudu). Vėliau įsijungia mikrofoną ir paleidžia į darbą plaučius. Tekstas niekada nesikeičia – jis apie musulmonų Dievo garbinimą, išskyrus rytiniame šaukime, kuris vyksta apie pusę penkių ryto Fajr, yra vienas papildomas sakinys, su kuriuo esu linkusi absoliučiai nesutikti – malda yra geriau už miegą.
Ar bandėte mėnesį laiko atlaikant labai didelius krūvius kas rytą būti išversti iš lovos pusę penkių? Kolegos sakė, kad po mėnesio priprasiu, bet jie tikriausiai neturi mano garsams hiper jautrių smegenų.
Pirma savaitė – vau, egzotika. Snausdamas analizuoji muzikinę melodiją. Antra savaitė – gerai jau, mes supratom. Jums labiau patinka melstis nei miegoti. Gal būtų galima tyliau? Trečia savaitė – prisiekiu, jei dar bent vienąkart… Ketvirta savaitė – necenzūrinis leksikonas. Naudoju ausų kištukus, mano „Loop“, bet pas giedotojus tokie plaučiai, kad prarėkia kiaurai. Kaip vartotoja jaučiuosi nusivylusi. Būtų gerai, jei ant pakuotės būtų užrašę“ „maskuoja visus žmonijai žinomus garsus, išskyrus fajr“.
Po truputėlį pradės lįsti mano ciniška pusė – jau žinau, kad pasiilgot.
Ar sumažėjo spoksojimas, klausiat? Nė kiek. Kartais jaučiuosi kaip cirko artistas, kuriam švilpia, rėkia ir prašo pakartot. Spokso persisukę, pypsina, toks jausmas, kad jie niekada nėra regėję moters.
Anądien vienas diedas išsitraukęs telefoną filmavo mane bėgančią, tai prie jo priėjau ir pasiteiravau, ar mane filmuoja. Atsakymą jau žinojau, tik norėjau jį konfrontuoti, kad tas kažkiek susigėstų. Vyras pradėjo mostaguoti meluodamas, kad ne ne, tikrai nefilmuoju, ir nusuko kamerą į gatvę. Aha, mačiau.
Iš dalies kurortiniuose miestuose vyrų dėmesys europietėms moterims gali būti patologiškai didelis todėl, kad didelė dalis darbuotojų atvyksta iš skurdžių rytinių šalies kaimų ir miestelių – turistinis sezonas jiems yra galimybė užsidirbti ir sutaupyti. Penkiasdešimt procentų regiono gyventojų gyvena iš turizmo, likusi pusė iš žemės ūkio. Tie vyrai atvyksta neretai palikę savo žmonas ir šeimas, kurortuose staiga tapdami vienišiais ir pradeda aktyviai sėti savo sėklą į kairę ir į dešinę, sukdami romanus su vietinėmis moterimis.
Neretas turkas taip pat galvoja, kad vakarietės yra lengvai prieinamos, seksualiai laisvos ir mylisi su visais iš eilės. Dirbdama su turistų problemomis reguliariai fiksuoju seksualinio priekabiavimo atvejus. Šiuo atveju iki šiol buvau naivi tikėdamasi, kad viešbučiai paruošia darbuotojus ir išmoko politiškai korektiško elgesio pagrindų. Esant pastoviam darbuotojų trūkumui taip nėra, samdo bet ką, kas gali, nori ir yra pajėgus dirbti.
Turkijoje tikrinti darbuotojų kriminalinių įrašų ar net rekomendacijų iš buvusių darbdavių nėra įprasta. Visi raportuoto seksualinio priekabiavimo atvejai tiriami; mūsų tiekėjai (viešbučiai, transporto priemonės) neretai tokius darbuotojus išmeta iš darbo. Tai nereiškia, kad į šalį geriau neskristi, tik reikia įsisąmoninti, kad konservatyvesnėje Turkijos aplinkoje negalima rengtis ar elgtis kaip Vakarų Europoje. Taip pat rekomenduoja laikytis įprastinių moterims saugumo taisyklių.
Toks pastovus priverstinis seksualumo dangstymas erzina – man labiau patinka aplinka, kur po rūbais neužsidėjusi liemenėlės netyčia nesukeli avarijos. Kol pusė Gran Kanarijos salų deginasi be bikini viršutinės dalies ir niekas net antakio nekilsteli, čia turi sau priminti, kad bet kokia atviresnė apranga trigerina ne tik vietinius vyrus. Taip pat ir moteris, kurių didelė dalis vaikšto su hidžabais, abajomis ar rūbais, dengiančiais visą kūną ir galvą.
Ar įsivaizduojate, ką reiškia prie jutiminės plius 45 vaikščioti su visą kūną dengiančia medžiaga? O ar svarstėte, kaip vietinės tradiciją gerbiančios (ar priverstos) moterys gyvena, dirba, sportuoja? Aš svarsčiau, nes matau jų pavydžius žvilgsnius rytais, bėgiodama palei pakrantę. Didžioji dalis moterų sportuoja namų ūkio darbuose, o viešai sportuojant parkuose ir gatvėse mačiau vos vieną kitą, tas konservatyviuose sluoksniuose nėra priimtina. Šiandien mačiau moterį, kuri bėgiojo su abaja (ilgas laisvas juodas musulmonių moterų drabužis). Kol aš devyniais prakaitais nupilta bėgu apsitemptusi sintetines sportines kelnes ir marškinėlius, ji prie Viduržiemio jūros vidurvasario karščio bėga (ne eina) apsitempusi sunkia, juoda medžiaga, kuri ne tik funkcionuoja kaip tobulas prakaito varytuvas, bet ir papildomi kilogramai svorio.
Mes Europoje – medžiagas minimizuoti, sintetinti, glausti kuo arčiau kūno, kad būtų kuo mažesnis pasipriešinimas vėjyje ir didesnė prakaito išgarinimo funkcija. Jie Turkijoje – kuo sunkiau, kuo tankesnė medžiaga, nes neduok Dieve vyrai pamatys moters dilbį.
Moterims šita aplinka nėra palanki ir norint čia gyventi ilgalaikėje perspektyvoje reikia būti arba ganėtinai kvailai, arba ypatingai atspariai. Tradicinės kultūros reikalavimų prispaustos turkės vietoje aš savo hidžabą sudeginčiau ir susitaupiusi pinigų išskrisčiau į Lietuvą, kur kokioje nors provincijoje susirasčiau Tado Vidmanto filmų Giedriaus Savicko personažo atitikmenį, už kurio ištekėčiau, persikrikštydama į Ievą Mariją. Mes užsidirbtume augindami rugius ir bulves, ir užsiimdami ūkio darbais. Susilauktume septyniolikos atžalų, kuriuos krikštytume vardus suteikdami abėcėline tvarka.
Apie moteris, ko gero, dar parašysiu atskirai, kai tik apdirbsiu dabar išgyvenamą šoką.
Jau jus įspėjau, kad šiandien bambėsiu, tai varau iki galo.
Viduržemio jūra mano skoniui per karšta. Dabar apie 29 laipsnius. Gal juokaujat? Man apskritai labiau patinka vandenynai, o ne jūra. Kur atsigaivinti, sakykite, jei jūra kaip šildomas baseinas?
Mano mylimoje Fuerteventūros saloje – 22-23 laipsniai ir įšokus bent jautiesi atsigaivinęs. Visa Viduržemio jūros koncepcija keista – nei plaukti, nei plūduriuoti. Man nepatinka plūduriuoti toje milžiniškoje druskos pripildytoje baloje. Atėjai, įšokai, prasiplaukei ir laisvas eini namo ar su reikalais. Ir dar noriu pranešti, kad praeitais metais susidomėjau ir praktiškai išmokau banglenčių sporto, bet Turkijoje surfinti neįmanoma, nes čia nėra bangų. Už ką man tokios kančios?
Ko apskritai čia reikia grūstis į tą Turkiją? Vakar pervargusi, perkaitusi ir neišsimiegojus bambėjau savo naujai simpatijai.
„Pagalvok apie visas šeimas su vaikais. Jiems čia fantastika – pigu, šilta, patogu“. Teisingai. Apie šeimas su vaikais nepagalvojau, nes pastaruosius penkiolika metų buvau solo keliautoja. Taip, ieškant garantuotai gero oro (visus gyvybinius syvus iščiulpiančio karščio) ir su Vakarų Europa lyginant racionalių kainų ir patogumo, Antalijos pakrantė yra teisingas pasirinkimas, tik, dėl Dievo meilės, rinkitės Sidę ar Kemerą, bet ne Alaniją (apie Marmarį negalėčiau komentuoti, nesu lankiusis).
Čia dėl kažkokių nepaaiškinamų kosminių priežasčių mes turime žymiai daugiau problemų su viešbučiais, nei mano minėti regionai; čia taipgi aplinką alina vieno mintis užgožiantis triukšmas nuo eismo. Net nuėjau lyginti užterštumo statistikos tarp mano miesto Stokholmo, Vilniaus ir Alanijos. Ir ką jūs sau galvojate, turkiška palaimos ir palmių rivjera užteršta labiausiai – tą netrukus pajaučia visi jautrių kvėpavimo takų savininkai. Paradoksas – iš vienos pusės plūduriuoja teisingomis druskomis vilnijanti jūra, o iš kitos pusės turime klasikinį Vidurio Rytų eismą, kuris gal ne toks tragiškas kaip Indijoje, bet tikrai ne Europinis.
Dėl karščio, tai su siaubu pranešu, kad jeigu jutiminė yra tik iki 40, įpratau ir man nesunku. Įtariu, kad grįžus į Europą greičiausiai nustosiu prakaituoti.