1 nuotr.
Asociatyvi Dirbtinio intelekto sugeneruota nuotr.
Juk juntat tą beprasmybę, gličią biomasę, į kurios juodumą lėtai grimzta trykštantis reklamomis ir krauju pasaulis? Toks bejėgystės, nutolimo, netikrumo ir plastmasės kvapo jausmas, tarsi žiūrėtum per antrą žiūrono galą.
Ir vėl artėja tas sapnas atviromis akimis, primityvių minčių ir vaikiškų lūkesčių metas, kai išprotėjusiame nuo neapykantos ir bukumo pasaulyje Lietuva eilinį kartą sustings kaip pelytė prieš smauglį. Gelbėtojo, modernizuoto Jėzaus Kristaus 2.0 versijos laukime. Gal dar ateis?
Juk ateis, tikrai turi ateiti, negi neateis? Ir vėl subruzda vilčių turintieji, ir vėl rikiuojasi gelbėtojų kohortos – aš visai nesišaipau, tai kaip visada ir geri žmonės, ir idiotai, ir smulkūs sukčiai, ir narcizai, ir svajotojai – tokie, kokie ir mes visi.
Štai jau ir dvelkteli toli permainų dvelksmo iliuzija iš trumpam prasivėrusios galimybių orlaidės. Ir dauguma apsikloja šilčiau. Galvojat, per tuos keletą metų kas nors pasidarė kitaip? Dingo tie primityvūs ir banalūs įsitikinimai?
Tie savim patenkinti ir nepatenkinti, norintys ramaus miego traukinio į bedugnę keleiviai, kurio mašinistai išprotėjo ir paleidę lokomotyvą visu galingumu iššoko posūkyje? Argi dingo tos bailios bukų vergų masės, ištikimos savo vedliams?
Ir tie abejingieji viskam ir patiems sau, ir pikti, nusivylę ir užsimiršę, kurie durų niekam nebeatvers? Priešingai, viskas pasidarė dar blogiau. Ar nesijaučiat tame gyvenimo parade kaip 1933-jų Vokietijoje, kai jau viską buvo galima numatyti, bet nieko – pakeisti?
Bet vėl rengiamės seniausiam pasaulyje, magiškam ritualui. Prie urnų bandome pakeisti pasekmes, kad nereikėtų keisti priežasčių. Tikimės, kad pakeitus pavardes pasikeis žmogaus prigimtis ir visa tauta, kuri yra tokia kokia yra. Ir kitokia nebus, nes negali ir nenori būti.
Nauji batai neišmokys kitaip vaikščioti. Jie nieko neatsinešė iš Marso, valdžia nėra ateiviai, ji – koncentruotas mūsų pačių tirpalas. Mūsų baimės ir godumai, tinginystės ir drąsa, kvailumas, garbė ir menkystė, tik kiek didesnėmis dozėmis ir su tarnybiniais automobiliais.
O kaip nustembame, kad ir naujieji ima elgtis kaip senieji, lyg būtų persirgę ta pačia liga! O gal liga buvo ne juose? Nes labai patogu tikėti, kad už viską atsakingi kažkokie jie – tada nereikia klausti, kiek tų jų gyvena manyje.
Kiek kartų melavom, kai buvo naudinga, tylėjom, kai reikėjo kalbėti, net kai buvo nepavojinga – o kam? Kiek kartų plojom todėl, kad visi plojo, nors supratom netikrumą ir atvirą melą? Kiek kartų pardavėm tiesą už ramybę, principą už patogumą, sąžinę už nuolaidų kortelę?
Tik nuoširdžiai, patys sau – kiek kartų? Norintys ir čia reikalaujantys iš kitų revoliucijų pasakykit nors vieną, kuri atnešė visuotinę laimę ir neatnešė kančių, kraujo ir griovimo? Nes revoliucijos dažniausiai pakeičia valdovus, bet žmogų jos pakeičia labai retai, tiksliau- niekada.
O po to revoliucijos suėda savo vaikus, iš krūmų išropoja niekšai ir pasiima viską. Galvojat, esame kitokie? Dabar jau tikrai tikrai būtų kitaip? Istorija mėgsta kartotis, neturi daug siužetų, tik naujus aktorius ir senus rekvizito kostiumus.
Mūsų pasaulis pasikeis ne tada, kai ateis labai labai geri žmonės, kurių nėra ir iš ten, kur nieko nėra. Jų laukti galima tiek pat ilgai, kaip Kalėdų Senelis pensijos. Pasaulis truputį pasikeis tada, nustosim sau ir kitiems meluoti.
Kai neimsim to, kas ne mūsų. Kai išdrįsim nebijoti likti vieni prieš minią ir atsisakysim nekęsti vien todėl, kad taip lengviau. Labai labai geras pasaulis prasideda ne nuo labai labai gero valdovo, kurio niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus.
Prasideda nuo mūsų ir mes galim prasidėti nuo labai labai nepatogaus pokalbio su savimi. O ta svajonių pasakėlė apie mesijus tokia krikščioniška ir vis tiek graži, vaikams ji tinka, suaugusiesiems – dar labiau.
Kas galvoja tik apie blogus valdovus, tas dažniausiai ieško būdo netapti geresniu, pasislėpti nuo tikrojo savęs ir realybės nuskriaustųjų, pažemintųjų ir teisuolių kambarėlyje. Ten visada šilta, nieko nereikia daryti ir visi kiti yra kalti.
O dabar pasmerkit mane, ieškokit ką ne taip pasakiau – ir lengvai rasit. Tarsi kas priklausytų nuo to, kas čia ką ir kaip pasakė ar nepasakė.
Danguj vėl kauksmas, pasižiūriu Flightradar – skrenda didelė, jauki dėžė su sparnais iš Turkijos į Peterburgą. Ir niekam nerūpi, ar čia mes esam, ar mūsų nebebus. Net mums patiems.