1 nuotr.
Čiurlių vasara jau artėja prie pabaigos. Pixabay nuotr.
Miestų žmonėms tai buvo dar vienas įprastas vardadienis, nors jie buvo tokie patys ruginės duonos valgytojai, kaip ir jų kaimiečiai giminės.
Šventa Ona – šviežios duonos ponia… Na, jei ne ponia, tai lyg duonos žinia; po jos dienos žvalgydavosi, ar ne metas kirsti rugius, kiti tą darydavo iš karto po šventės.
O dar prieš Oną namų šeimininkas rankomis iš varpų ištrindavo porą saujų grūdų, šeimininkė juos padžiovindavo, sutrindavo grūstuvu (malimui girnomis jų būdavo per mažai) ir iškepdavo pirmą šių metų duonelę… sakytume – apeiginį kepalėlį.
Dabar ši šventė minima tik ten, kur giminėje yra garbingu Onos vardu pavadintos moterys.
Rugiai, rugiapjūtė ir apeiginis duonos kepaliukas atrodo pradingstantys iš mūsų būties, kaip ir iš atminties.
Gamtoje liepos paskutinės dienos būna labai šviesios, o šiemet jos labai vešlios, nes lietaus buvo tiek, jog drėgmės pakako pripildyti paviršinius žemės sluoksnius.
Na, o gilesnieji taip ir liko tušti – bent keletą metų trunkanti sausra, ypač besniegių žiemų drėgmės stygius išdžiovino juos ir nežinia, kada jie beatsistatys…
Taigi, viskas veši, nors palengva įsigali bręstančios, bet dar tikrai ne brandžios vasaros spalvos – gelsva, blukiai rusva, balsva.
Ten, kur pievos iki šiol nešienautos, linguoja išblukusios smilgos. Tačiau žemesniame tokios pievos sluoksnyje žalia, čia žydi juodagalvės, akišveitės, barškučiai.
Žydėjimas taip pat kitoks, kitos ir žiedų spalvos, nes beveik nerasime raudonų žiedų, daugelis jų yra balti, gelsvi, melsvi…
Liepos gale lizdus palieka čiurlių jaunikliai. Jiems augti ši vasara nebuvo paprasta, nes vėsiųjų dienų „intarpas”, kai vyravo 12-13 laipsnių dienos temperatūra, čiurliams buvo per šaltas.
Aukštai ore, kur paprastai medžioja čiurliai, vabzdžių nebuvo, jie pasitraukė tolokai į pietus. O likę jaunikliai išgyveno savotišką letargo būseną, anabiozę. Kai kuriems jų, dar nespėjusiems apsiplunksnuoti, buvo svarbi tėvų šiluma, bet jos nesulaukę jie susigūžė… ir išgyveno!
Praėjo keletas dienų, šiluma ir tėvai sugrįžo, aptūpė savo vaikus, sušildė ir tie lyg niekur nieko atgijo, sukruto, ėmė prašyti maisto. Žinoma, jo gavo.
Dabar čiurliukų laukia pirmasis skrydis. Jis labai atsakingas, prieš jį jaunikliai tampa riebūs, sunkesni už savo tėvus.
Profesorius Tadas Ivanauskas rašo, kad daugiau kaip prieš 100 metų dzūkų šiluose savo gyvulėlius ganę piemenukai ant laužo kepdavo iš drevių ištrauktus čiurliukus, nes jų kepsnys būdavo labai sotus ir skanus.
O riebalai jaunikliams reikalingi ne šiaip sau, ne „iš dyko buvimo” – pradėję skraidyti jie dar nemokės maitintis, todėl iš pradžių naudos savo sukauptą energijos šaltinį.
Beje, pats pirmas skrydis dar ir pavojingas – iš savo lizdo į orą „kritęs” čiurliukas suplaka sparnais ir nuskrenda – atgal jis negrįš, jo stichija ilgiems mėnesiams bus viena – erdvė.
Jų niekas nemaitins, tad visko teks išmokti patiems.
Tikėkime, kad visi šios vasaros čiurliukai išskris sėkmingai.
Čiurlių vasara jau artėja prie pabaigos. Ilgai jų turėsime laukti – iki kitos gegužės vidurio.
Bet gamtoje viskas teisinga, taip turi būti…
O mes liekame su bręstančios vasaros gamta.