Ar galėtumėte įsivaizduoti savo šeimos gyvenimą palapinėje? Miegate, ruošiate valgyti, žiūrite televizorių, mylitės, skaitote knygas, mokote savo vaikus, viską darote vien tik palapinėje? Iš palapinės keliaujate į darbus, mokslus ir visur kitur, kur tik reikia. Lietuviams tai būtų didelis iššūkis, daug kam tiesiog neįveikiamas dalykas. O Mongolijoje žmonės taip gyvena iki šių dienų.
Jie jau turi greitą internetą, nešiojamus kompiuterius, išmaniuosius telefonus ir planšetes, jie turi net bankines korteles su prilietimo funkcija, o išmaniais laikrodžiais gali atsiskaityti parduotuvėse. Bet toje šalyje vis dar visiškai įprasta gyventi į palapines panašiose jurtose.
Dėl itin savotiško klimato, kai vasaromis pasidaro labai karšta – tarp 30–40 laipsnių, – o žiemos metu itin atšiauru – net iki -40 laipsnių, – mongolai nuo labai senų laikų save laiko klajoklių tauta. Iš kartos į kartą jie tiesiog priprato pastoviai migruoti iš vienos vietos į kitą ir, skirtingai nei mes, europiečiai, daugybę metų neturėjo tokios vienos vietos, kurią vadintų savo namais. Vasaros metu gyvena atvirose stepėse, o kai ateina žiema, bėga kuo labiau į pietus, iš atvirų teritorijų ima migruoti į kalnuotas, kur mažiau vėjų.
Tai ypatingas šios tautos bruožas, apie kurį žmonės žino ar bent kažkiek girdėjo visame pasaulyje. Mongolai – tauta be pastovių namų – taip juos dažnai pavadina užsieniečiai. Ir tai ne joks įžeidimas, tai faktas. Jokiu būdu jų negalima vadinti benamiais – įsižeistų. Nes toks jų stilius, taip jie priprato ir kai kurie jokiu būdu nenori nieko keisti.
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad Mongolija nesikeičia. Keičiasi ir dar kaip, o pats geriausias įrodymas yra šitos šalies sostinė Ulan Batoras. Nuo žmonių kiekio dūstantis miestas, kuriame gyvena pusė visos šalies populiacijos. Jeigu Mongolijoje iš viso 3,5 milijono gyventojų, tai vien sostinėje jų oficialiai yra 1,7 milijono, bet dar tūkstančiai tokių, kurie niekur nepriregistravo savo gyvenamosios vietos.
Tas šiame mieste labai jaučiasi, labai erzina, labai lėtina gyvenimą – tiesiogine ta žodžio prasme. Keliuose amžini kamščiai, kurie prasideda apie 6 valandą ryto ir baigiasi 23 valandą vakaro. Žmonės įstrigę automobiliuose ir autobusuose prastovi po 2–3 valandas ir daugiau.
Ulan Batoras yra pavyzdys, kad jaunoji mongolų tauta iš klajoklių po truputį virsta žmonėmis su pastovia gyvenama vieta. Jie ima paskolas, jog nusipirktų butą, kad ir labai nedidelį, jiems vis labiau įprasta butus nuomotis. Nekilnojamojo turto vystytojai nespėja tenkinti poreikių, kiekvieną savaitę mieste atsiranda bent po kelis naujus daugiabučius. Juos stato ir stato, ir vis tiek poreikis nekrenta, nes vis daugiau klajoklių renkasi sostinę.
Priežastis paprasta – vis labiau žmonės nori šiuolaikinių malonumų – automobilių, restoranų, technologinių stebuklų – telefonų, kompiuterių, televizorių ir taip toliau. Vis labiau mongolai svajoja apie didelius pinigus ir vis mažiau įžvelgia romantikos savo protėvių klajojimuose.
Bet vos atvykus į miestą iš karto buto nenusipirksi, o ir išsinuomoti negali, nes reikia pinigų. Daug klajoklių atvyksta iki Ulan Batoro su savo jurtomis ir statosi jas ten, kur randa vietos. Dažnai naujųjų daugiabučių kiemuose. Tada, aišku, prasideda karas – tie, kas gyvena daugiabučiuose, piktinasi, kad jų kieme priviso jurtų, o tie, kas ten įsikūrė, piktinasi tais, kurie ant jų varo.
„Kaip galima pykti ant jurtų, kai mes visi iš jų kilę“, – klausia šie. Tada tiems piktiesiems pasidaro gėda, juk tikrai – jurtose gyveno seneliai, proseneliai, iki šiol gyvena pusbrolis su šeima. Kaip ir negali pykti, todėl galiausiai leidi jurtai stovėti savo kieme. Skamba absurdiškai? Bet tai Ulan Batoro realybė.
Apie tuos, kurie į sostinę imigruoja iš stepių, aš šį kartą nepasakosiu. Įdomesni man tie, kurie jau nuo labai senų laikų didžiausiame šalies mieste gyvena jurtose. Kai aplink juos dygsta daugiabučiai, kai masiškai žmonės kraustosi į butus, kai kurie gyveno, gyvena ir toliau gyvens jurtose. Kodėl? Ką tokie žmonės galvoja, koks jų požiūris? Ir kaip atrodo jų jurtos iš vidaus?
Vienas neįprasčiausių rajonų Ulan Batore yra Bayanzurkh, kuriame, remiantis oficialia statistika, gyvena apie 300 tūkstančių žmonių. Tai per pastarąjį dešimtmetį vienas labiausiai pasikeitusių rajonų. Anksčiau čia stovėjo daug privačių namų, o tarp jų ir be galo daug jurtų. Tiesiog nesuskaičiuojamas jų kiekis. Dabar Bayanzurkh – mažaaukštės statybos, ir jurtų mažėja, o vietoje to atsiranda dideli daugiabučių kompleksai, panašūs kaip ir Europos šalyse.
Vietos žurnalistai atvyksta filmuoti ir fotografuoti tų naujų namų, giria, kad šalis eina į priekį, kad gyvenimas gerėja. O, va, užsieniečiai į šitą rajoną atvažiuoja akis paganyti į vis dar išlikusias jurtas. Anot vietinių, jų čia jau labai mažai, beveik neliko. Pagal mane, anksčiau su jurtomis nesusidūrusį žmogų, jurtų čia tūkstančiai – tiek daug, kad net sunku patikėti. Išsižiojau, kai pamačiau – ištisos jurtų gatvės.
Šitų gyvenamų palapinių Mongolijoje yra skirtingų dydžių – mažos jurtos būna 4–5 metrų skersmens iš 4 sienų, apie 15–20 kv. m ploto. Būna labai didelės jurtos iš 7–8 sienų, maždaug 7–8 metrų skersmens, apie 40–50 kv. m ploto. Tokiose dažniausiai gyvena net kelios kartos mongolų – seneliai, tėvai ir vaikai. Bet dažniausiai Ulan Batore pamatysite vidutinio dydžio jurtas iš 5–6 sienų, apie 5–6,5 metrų skersmens, 20–35 kv. m ploto. Tokiose gyvena 3–4 asmenų šeimos.
Kadangi šios jurtos niekur nemigruoja, o toje pačioje vietoje stovi 10, kartais net 20 ir daugiau metų, šeimininkai jau pasirūpino, kad į jų vidų būtų įvesta elektra. Vienoje jurtoje dažnai būna apie 5–7 rozetės, taip pat ir šviestuvai. Sostinės jurtų gyventojai nebeįsivaizduoja gyvenimo be televizoriaus, todėl daug kur pamatysite šalia palapinės išstatytas satelitines lėkštes, kurios gaudo ne tik vietinius, bet ir užsienio televizijos kanalus.
Dar Ulan Batoro jurtose šiais laikais visiškai įprasta turėti Wi-Fi internetą, nes jaunoji karta negali gyventi neprisijungusi prie pasaulinio tinklo, prie socialinių tinklų ir kitų gerų dalykų, esančių ten.
Bayanzurkh rajone savo šeimos jurtą turi ir visą gyvenimą elektriku dirbęs Kansuhas. Vyrui 57 metai, bet jis jau išėjo į išankstinę pensiją, todėl turėjo laiko susitikti su manimi ir ne tik išsamiai papasakoti apie gyvenimą jurtoje, bet ir viską parodyti iš vidaus. Pirmiausia, pabrėžia jis, jurta stovi ne kur nors viduryje gatvės, o privačioje teritorijoje, kurią išsipirko šis vyras su žmona. Panašu į lietuviškus sodus, viskas aptverta, kad nepatektų pašaliniai.
Teritorijoje stovi šiltnamis, kurį ponas Kansuhas pastatė savo žmonai, mėgstančiai auginti daržoves. Taip pat jis išasfaltavo krepšinio aikštelę paaugliui sūnui, kuris labai mėgsta šį sportą ir ateityje svajoja tapti garsiu atletu. Sau Kansuhas pasistatė sandėliuką, kuriame, kaip pats sako, laiko visokį nereikalingą šlamštą. Bet kas gi žino, o gal ateityje kažko prireiks? Neišmesi juk. Kad būtų jaukiau, teritorijoje auga dvi eglutės, kurias per žiemos šventes vyro šeima papuošia. Negalima nepaminėti ir kito svarbaus statinio – tai lauko tualetas, kuriuo šeima naudojasi kasdien, nes jurtoje kanalizacijos nėra.
Prieš įleisdamas į savo būsto vidų, ponas Kansuhas liepia nusiimti batus – tai labai svarbi mongoliška taisyklė, kurios laikosi dauguma šalies gyventojų. Sausomis šiltojo metų periodo dienomis batai paliekami lauke, o kai prasideda lietūs ir sniegai, juos galima pasidėti jurtos viduje, prie įėjimo.
Kuo labiausiai jurta skiriasi nuo mums kur kas labiau pažįstamų palapinių – dažnai jose stovi tikros, normalios durys su visa durų stakta. Pas Kansuhą taip pat yra durys, o jose net įrengta spyna, kad išėjus iš namų visus turtus būtų galima saugiai užrakinti. Vyras sako, kad labai rūpinasi savo būsto saugumu ir švara, tas labai gerai matosi – per visą jurtą nutiestas didžiulis kilimas. Aplink jurtos sienas padarytos puošnios, kiek blizgios užuolaidos. „Tai namų jaukumui ir grožiui“, – paaiškina šeimininkas.
Užėjus į jurtą, pirmiausia iš kairės pusės stovi praustuvė, kriauklė su didele vandens talpa, iš kurios bėga tiek šaltas, tiek karštas vanduo, mat pajungtas specialus šildytuvas. Vienintelis skirtumas nuo mums įprastos vonios – ši praustuvė be jokių vamzdžių, šeimininkas savo rankomis pastoviai turi papildyti ją vandens atsargomis. Taip pat ir išpilti jau panaudotą vandenį. Čia galima nusiplauti rankas, veidą, galima išsiskalbti kojines ar apatinius. Bet nepavyks palįsti po dušu – jo tiesiog nėra. Šeima prausiasi du kartus per savaitę – tai daro bendrose savo gatvės dušinėse, skirtose kelioms dešimtims jurtose įsikūrusių šeimų.
Kansuho šeimos jurtoje taip pat stovi didelis šaldiklis, kur šeima laiko įvairius, ilgai negendančius maisto produktus, taip pat yra šaldytuvas – nieko neįprasto, toks, kokius turime savo namuose. Vienoje jurtoje yra dvi lovos – viena skirta paaugliui sūnui, kita – jam su žmona. Tarp lovų yra gana nemažas tarpas, bet jokių sienų nėra – iš vienos lovos puikiai matai kitą. Tad apie privatumą galima tik pasvajoti.
Jurtoje yra net 3 stalai – vienas skirtas žmonos kosmetikai: kremukams, kvepalams, papuošalams. Kitas stalas sūnaus – ant jo jis ruošia namų darbus; o trečiasis stalas – valgymui. Šalia jo 3 nedidelės kėdutės, kiekvienam šeimos nariui po atskirą, kad nereiktų sėdėti ant grindų.
Kansuho šeimos jurtoje stovi sekcija, kurioje jis laiko svarbius dokumentus, nuotraukų albumus, visokius namų aksesuarus, muzikos įrašus, asmeninius daiktus. Taip pat šeima turi drabužių spintą – vieną visiems trims, ir ten dar vietos lieka. Nenešiojamų drabužių jie nelaiko. „Kadangi erdvės nedaug, mes labai atsirenkame daiktus, nekaupiame nieko, nes nebūtų, kur praeiti“, – sako jis.
Jurtoje nėra kondicionieriaus, tačiau dėl didelių vasaros karščių šeima turi nusipirkusi ventiliatorių, kuris tomis dienomis sukasi be pertraukų. Tuo metu žiemą Kansuhas pajungia jurtos viduryje stovintį pečiuką, į specialią angą tada įstato kaminėlį, pro kurį gali rūkti dūmai. Kansuhas sako, kad visi jurtų gyventojai šildosi vienodai – malkomis. Be šildymo žiemos metu išgyventi niekaip nepavyktų. Dar, kad nepersismelktų atšiaurūs vėjai, žiemos sezonui vyras specialiai apšildo jurtos sienas. Padaro taip, kad net prie -40 laipsnių šeima jaustųsi komfortiškai.
Paklausiau, kaip vietiniai mėgsta leisti laisvalaikį, ką dažniausia jurtose jie veikia? Kansuhas buvo atviras: jie daug ir dažnai žiūri televizorių, jis čia beveik visuomet įjungtas. Filmai, serialai, koncertai, naujienų laidos, sporto transliacijos. Televizorius didžiausia pramoga. Dar Kansuhas mėgsta groti gitara – tai daro bent kelis vakarus per savaitę, susėda kartu su žmona bei sūnumi ir jiems iš visos širdies pagroja.
Gyvenimas jurtoje nei šiam vyrui, nei tokiomis pačiomis sąlygomis gyvenantiems jo kaimynams neatrodo kažkuo neįprastas ar egzotiškas. Jie visi prie to pripratę. Kaip didžiausią minusą Kansuhas įvardijo lauko tualetą, kuris žiemos metu būna labai stipriai atvėsęs, tad daryti „reikalus“ ten nebūna malonu.
„Jaunimas iš jurtų bėga, daug kas svajoja apie nuosavą butą, o mums – vyresniems – viskas čia gerai. Taip užaugome, kitaip net nebandėme gyventi“, – sako jis.