Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Kauno arkivyskupijos kurijos nuotrauka
Paskyrus naują teisingumo viceministrę Kristiną Zamarytę-Sakavičienę, kilo visuomenės ir politikų diskusijos dėl jos pasisakymų prieš nėštumo nutraukimą, tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą ir Stambulo konvenciją, kuri kelia ginčų dėl aptariamos lyties sąvokos ir apibrėžiamos lyties tapatybės.
Politikė yra praktikuojanti katalikė, aktyvi Bažnyčios narė, drąsiai viešai kalbanti aktualiomis visuomenei temomis, savo poziciją grindžianti Bažnyčios mokymu: nepalaiko moterų teisės į abortą, tos pačios lyties porų partnerystės ir gender ideologijos, esą lytis yra ne biologinis, o socialinis konstruktas. Gyvename valstybėje, kuri pripažįsta sąžinės ir žodžio laisvę – asmens teisę laisvai išpažinti religiją ir vadovautis jos vertybėmis, todėl krikščionys turi teisę tai reikšti.
Diskusijos kyla dėl to, kad tokios pozicijos besilaikanti teisingumo viceministrė gali daryti įtaką partnerystės įstatymo priėmimui. Tačiau pati K. Zamarytė-Sakavičienė naujienų agentūrai ELTA teigė, kad jos pozicija dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės nėra lemiama, nes galutinį sprendimą priima teisingumo ministrė.
Naujoji viceministrė Teisingumo ministerijoje kuruos nacionalinės teisės sistemos plėtros, civilinės ir administracinės teisės, mediacijos ir teismo ekspertizės sritis. K. Zamarytė-Sakavičienė yra viena iš Laisvos visuomenės instituto steigėjų, yra buvusi jo direktorė ir valdybos narė. Ji vadovavo Biomedicinos etikos ir teisės institutui, ėjo pareigas Seimo kanceliarijoje. Taip pat dirbo klinikinės praktikos inspektore Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje ir dėstytojavo Mykolo Romerio universitete.
Teisingumo viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka
Dalies žmogaus teisių gynėjų ir politinių atstovų nuomone, besilaikantis krikščioniškos pozicijos žmogus negali būti laikomas objektyviu valstybės tarnyboje, nepaisant profesinės jo kompetencijos.
Apie šią visuomenėje kilusią diskusiją dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su Lietuvos vyskupų konferencijos Socialinių reikalų tarybos pirmininku, Kauno arkivyskupu metropolitu dr. KĘSTUČIU KĖVALU.
Kaip manote, ar Kristinos Zamarytės-Sakavičienės situacijoje galima įžvelgti ideologinės cenzūros pavojų – kai nebe vertinama profesinė kompetencija, o reikalaujama, kad vertybės atitiktų dominuojančią ideologiją?
Ši situacija atskleidžia mūsų visuomenės žaizdą – nepagarbą žmogui, kurio įsitikinimai yra kitokie. Jei profesinė kompetencija ir atsakomybė valstybės tarnyboje vertinama per ideologinę prizmę – ar žmogus mąsto „teisingai“, o ne ar dirba sąžiningai ir kvalifikuotai, – tuomet kyla ideologinės cenzūros pavojus.
Reikalauti, kad valstybės tarnautojas atitiktų tam tikras ideologijos nuostatas, reiškia atmesti sąžinės laisvę ir moralinį pasirinkimą. Krikščioniškos vertybės, tokios kaip pagarba gyvybei, šeimai ir sąžinės laisvei, nėra politinė propaganda – tai žmogaus orumo pagrindas.
Demokratinėje valstybėje turi būti vietos ir tiems, kurių pasaulėžiūra yra krikščioniška. Sąžinės ir įsitikinimų laisvė yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Ji reiškia, kad žmogus neturi būti diskriminuojamas dėl to, jog jo moralinė laikysena kyla iš religinio tikėjimo. Jei žmones viešajame gyvenime atmetame dėl krikščioniškos pasaulėžiūros, rizikuojame prarasti laisvą visuomenę. Jeigu pradedame atmesti žmones vien dėl moralinės jų laikysenos, tada lojalumas ideologijai tampa svarbesnis už tiesą ir tarnystę bendrajam gėriui. Čia kyla grėsmė ir pačiai demokratijai bei piliečių sąžinės laisvei.
Kartais formuojama pozicija, kad tikėjimas yra asmeninis dalykas, o valstybės pareigūnas privalo būti vertybiškai neutralus. Ar apskritai įmanomas moralinis neutralumas?
Toks dalykas kaip moralinis neutralumas neegzistuoja. Kiekvienas žmogus, priimdamas sprendimus – tiek asmeninius, tiek profesinius – vadovaujasi tam tikru gėrio ir teisingumo supratimu. Reikalauti, kad valstybės pareigūnas atsiribotų nuo moralinių savo principų, reiškia atmesti jo teisę į sąžinę ir tikėjimą.
Tai, kad vieni savo vertybes grindžia krikščionišku tikėjimu, o kiti – sekuliaria pasaulėžiūra, nereiškia, jog pastarieji yra vertybiškai neutralūs. Jei valstybė propaguotų tik sekuliarią pasaulėžiūrą, tai reikštų, kad pastaroji tampa valstybine religija.
Tai, kad vieni savo vertybes grindžia krikščionišku tikėjimu, o kiti – sekuliaria pasaulėžiūra, nereiškia, jog pastarieji yra vertybiškai neutralūs. Jei valstybė propaguotų tik sekuliarią pasaulėžiūrą, tai reikštų, kad pastaroji tampa valstybine religija. Vadinamasis neutralumo reikalavimas neretai tampa nauja ideologijos forma – tokia, kai neigiamai žvelgiama į religinę motyvaciją. Todėl tokia ideologija nėra neutrali. Tikroji demokratija yra tada, kai skirtingų pažiūrų žmonės gali sutarti tarnauti bendrajam gėriui, gerbdami vieni kitus.
Ar Zamarytės-Sakavičienės atvejis yra pavienis, ar tai platesnės tendencijos ženklas, kad krikščioniškas požiūris tampa nepageidaujamas valstybės tarnyboje?
Iš viešų diskusijų matyti, kad tai nėra vieno žmogaus istorija – greičiau ženklas platesnės liūdnos tendencijos, kai žmogus negeba pagarbiai priimti kitaip mąstančio. Tada pradeda dominuoti emociniai argumentai, ir žmogus viešai žeminamas vien dėl to, kad laikosi krikščioniško požiūrio į žmogų, šeimą ar gyvybę.
Tokia praktika tiesiogiai pažeidžia sąžinės laisvę ir žmogaus teises. Tai kelia klausimą: ar mūsų visuomenėje turi teisę egzistuoti tik atitinkanti vieną pasaulėžiūrą nuomonė? Esant brandžiai demokratijai, krikščionis neturėtų jaustis svetimas savo valstybėje. Jo įsitikinimai yra ne grėsmė, bet turtas – nes jie skatina atsakomybę, pagarbą gyvybei, tarnystę žmogui.
Asmenys, kurie gina klasikines prigimtines žmogaus teises, autentiškus teisingumo reikalavimus ir nesutinka, kad į žmogaus teisių statusą būtų iškeliami ideologiniai interesai, turi teisę būti valdžioje. Tokie žmonės kaip Kristina nekelia grėsmės Konstitucijai kaip visuomenės sutarčiai, priešingai – ją palaiko.
Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Almanto Stankūno nuotrauka
Demokratinėje valstybėje niekas neturėtų būti žeminamas ar skelbiamas netinkamu valstybės tarnybai vien dėl moralinės ar religinės savo pozicijos. Jei tai nebus aiškiai pripažinta, jei tai bus sustabdyta, rizikuojame sukurti visuomenę, kur krikščioniškos vertybės yra kliūtis, o ne pagalba atsakingai, sąžiningai ir žmogų gerbiančiai valstybės tarnybai. Tai – ne pavienė problema, tai grėsmė pačiai demokratijos esmei mūsų visuomenėje.
Kaip Bažnyčia vertina visuomenės reakciją į šią situaciją?
Ši situacija parodė, kad mūsų visuomenėje vis dar labai trūksta pagarbos žmogui. Reakcijos, kurias matome, dažnai kyla ne dėl noro suprasti, o iš baimės ar dėl išankstinių nuostatų. Tai ženklas, kad mums reikia daugiau pasitikėjimo vienų kitais. Bažnyčia visada kviečia į dialogą, o ne priešpriešą. Ji mano, kad tikra demokratija yra tada, kai visuomenė valdžioje mato asmenis, kurie ne bando primesti daugumai svetimą ideologiją, bet atstovauja visuomenei ir jos vertybėms.
Demokratinėje visuomenėje negalime slopinti nuomonių vien dėl to, kad jos kyla iš tikėjimo. Bažnyčia ragina gerbti sąžinės laisvę ir kiekvieno žmogaus orumą – tai yra demokratijos pamatas. Viešas tikinčiųjų diskriminavimas ne tik pažeidžia jų teises, bet ir silpnina visą valstybę.
Viceministrė kritikuojama kaip ne moterų teisių gynėja. Kaip katalikiška samprata apibrėžia moterų teises?
Bažnyčia visada gynė moters orumą ir teises, nes tiki, kad kiekvienas žmogus turi savyje Dievo atvaizdą. Katalikišku požiūriu moteris ir vyras yra lygūs orumu, ir ši lygybė paremta tiesa apie žmogaus prigimtį bei gyvybės vertę. Krikščioniškoje sampratoje moters teisės reiškia teisę būti gerbiamai, mylimai ir saugiai, o ne spaudžiamai rinktis prieš savo sąžinę.
Kai Bažnyčia kalba apie gyvybę, ji tai daro ne prieš moterį, bet už ją – nes dažnai, kai visuomenė siūlo ne pagalbą, o tik sprendimą atsisakyti gyvybės, būtent moterys pirmosios patiria neteisybę. Todėl Bažnyčios siekis – kad moteris niekada neliktų viena, kad jos teisės būtų saugomos.
Kai kalbama apie teisę į abortą kaip moterų teisę, turime drąsiai klausti: tai iš tiesų gina moterį ar tik palieka ją vieną, kai jai labiausiai reikia pagalbos ir pagarbos? Krikščionišku požiūriu, negimusios gyvybės apsauga nėra prieš moterį – tai yra moters ir vaiko orumo gynimas kartu. Šiandien neretai painiojama laisvė su galia nuspręsti kito žmogaus likimą. Bažnyčia primena, kad tikroji moters laisvė reiškia galimybę mylėti, kurti, rinktis gėrį, o ne būti verčiamai stoti prieš savo prigimtį ar sąžinę.
Krikščioniškos vertybės yra ne vienos grupės nuomonė, o Vakarų civilizacijos pamatas, iš kurio kyla pati žmogaus teisių samprata.
Kaip turėtų būti derinama valstybės pareiga įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimus ir pagarba krikščioniškoms vertybėms?
Bažnyčia gerbia valstybės teisėtą tvarką ir Konstitucinio Teismo sprendimus, tačiau kartu primena, kad jokia teisinė sistema negali būti atskirta nuo moralės. Įstatymai savaime dar neužtikrina teisingumo – jie turi būti grindžiami tiesa apie žmogų ir jo orumą. Kai valstybė įgyvendina teisinius sprendimus, ji privalo saugoti ir sąžinės laisvę, ir visuomenės vertybių pagrindus. Krikščioniškos vertybės yra ne vienos grupės nuomonė, o Vakarų civilizacijos pamatas, iš kurio kyla pati žmogaus teisių samprata.
Jei teisinės reformos ar nutarimai ima neigti šį pamatą, pavyzdžiui, silpninti pagarbą gyvybei ar šeimai, visuomenė turi teisę ir pareigą kelti klausimą, ar toks kelias iš tiesų tarnauja žmogui.
Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Krikščioniškos vertybės yra mūsų kultūros ir Konstitucijos šaknys – pagarba gyvybei, šeimai, silpniausiųjų apsaugai. Todėl šių vertybių paisymas ne prieštarauja įstatymams, bet padeda juos įgyvendinti. Geriausia valstybė yra ta, kuri sugeba derinti teisinį teisingumą su moraline išmintimi.
Koks turėtų būti Bažnyčios vaidmuo šiose visuomenės diskusijose?
Bažnyčia negali tylėti, kai kalbama apie žmogaus orumą, gyvybę ar šeimos vertę. Jos pareiga – ištikimai priminti tiesą, kuri kyla iš Evangelijos ir prigimtinio įstatymo.
Demokratinėje visuomenėje Bažnyčios balsas yra svarbus ir būtinas, nes jos sukaupta išmintis ir patirtis yra pagalba šiandienos politiniame ir viešajame diskurse. Kai Bažnyčia dalyvauja viešose diskusijose, ji ne primeta, o kviečia mąstyti giliau, nepasiduoti spaudimui, atskirti, kas teisinga ir moralu. Bažnyčia stengiasi ginti silpniausius, primena atsakomybę už bendrąjį gėrį, kviečia rūpintis vieniems kitais.
Tai kvietimas kurti visuomenę, kurioje politiniai sprendimai būtų paremti pagarba žmogaus orumui ir prigimčiai. Toks Bažnyčios balsas yra pastoracinis – siekiama, kad nuomonių skirtumai netaptų priešprieša, o skirtingi požiūriai būtų proga augti pagarbos, dialogo ir bendrystės dvasiai.
Kai visuomenėje girdimas ir tikinčiųjų balsas, galime sakyti, kad joje veikia tikra laisvė ir pagarba žmogaus sąžinei.
Kaip Bažnyčia turėtų reaguoti, jei Seimas priimtų įstatymą, įteisinantį tos pačios lyties partnerystę?
Bažnyčia neturi kito pasirinkimo, kaip tik skelbti tiesą apie žmogų, jo orumą, prigimtį, tėvų ir vaikų teises. Jos pareiga – valstybei nuolat priminti, kad yra tiesų, kurios ankstesnės už pačią valstybę ir kurių negali pakeisti nei teismai, nei įstatymų leidėjas. Bažnyčia visuomet pasisakė ir pasisakys už kiekvieno asmens teisę bei laisvę vadovautis prigimtine šeimos samprata. Ir niekada nepritars, nepateisins vertimo laikyti šeima tai, kas prieštarauja žmogaus prigimčiai ir sąžinei.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: