Tarsi grįžus 20 metų atgal
Keliautojai savo kelionę pradėjo skrydžiu iš Vilniaus ir nusileidimu antrame pagal dydį Sakartvelo mieste – Kutaisyje. Atvykėlius pasitiko neįprasti vaizdai, jie dalijosi, kad jausmas toks, lyg nusikėlus kelis dešimtmečius atgal į praeitį.
Anglų kalbos mokytoja Inga pasakojo, kad vaikštai mieste ir matai, jog skalbiniai išdžiaustyti gatvėse arba balkonuose, o jos vyras Edas pridūrė, kad visi išvedžioti laidai ir kabeliai primena tarybinius laikus Lietuvoje.
„Man jis paliko apleisto miesto įspūdį. Dalis pastatų atrodo seniai remontuoti, infrastruktūra vietomis nusidėvėjusi, todėl miestas nepasirodė jaukus ar patrauklus, kaip kitos aplankytos vietos“, – pritarė mokytojo padėjėja Asta.
Bendrakeleiviai taip pat prisiminė ir pirmąją naktį šiame mieste bei netikėtus pusryčius. Viešbučio kambarys buvo senovinis, jie teigė, kad erdvės dizainas ir interjeras yra nepasikeitę 20 metų. O valgant pusryčius atrodė, lyg jie atsidūrė ligoninėje.
„Išvirtos kelios senų laikų pieniškos dešrelės su celofanu, storais gabalėliais supjaustyta bulka ir sviestas. O kava priminė žolės skonį“, – teigė Edas.
Kutaisis nebuvo vienintelis miestas, kuriame kolektyvas susidūrė su skurdžiais reginiais. Rasos, vienos keliautojos teigimu, vakarinė šalies dalies mažesni miesteliai taip pat priminė senesnius laikus.
Miestas, primenantis Dubajų
Nors dauguma aplankytų miestų nežavėjo savo įvairiais pastatais ar tvarka gatvėse, tačiau nuvykus į Batumį, visi keliautojai šį miestą lygino su Dubajumi.
„Aš net apstulbau atvykusi į Batumį, nes pamatęs dangoraižius net nepasakytum, kad esi Sakartvele. Mes visi matę nuotraukas internete iš Dubajaus, tai viskas atrodo lygiai taip pat“, – pasakojo Inga.
Biologijos mokytoja Lina pritarė, kad šis miestas primena kitas šalis. Jai ši vietovė priminė europietišką kurortą su moderniais statiniais ir turistams skirtomis pramogomis.
Labiausiai sužavėjo ledynas ir kalnai
Nors vieni miestai kolektyvą stebino savo tvarka ir grožiu, o kiti didelio įspūdžio nepaliko, visi pritarė, kad didžiausias šios šalies grožis ir turtas – gamta. O ypatingai jie visi šnekėjo apie Chalaadi ledyną, įsikūrusi Svanetijos mieste.
Keliautojai dalinosi, kad tai buvo vienas įspūdingiausias jų matytas vaizdas. O dar kur pati kelionė ir kopimas iki ledyno per akmenis ir kabantį tiltą.
„Į ledyną nuo pačios stotelės reikėjo pereiti per kalnų upę ir tiltą, kuris kaip ir stabiliai pastatytas, bet tu vistiek nesijauti stabiliai eidamas tuo tiltu, nes jis yra kabantis, o po juo ošia upė. Įdomus buvo patyrimas kopti į kalnus per akmenis, kad pasiektume ledyną. Tai nėra paprasta keliukas, ten nuolat turi žiūrėti, kur dedi koją. O kai pasieki ledyną, matai, kad akmenukų pilna, o po jais randi sniegą ir ledą“, – pasakojo Inga.
Be ledyno, turistai žavėjosi gamtos ir kalnų grožiu. Keliautoja Rasa dalijosi, kad jai labai patinka gamta, todėl šioje kelionėje didžiausią įspūdį paliko pamatyti kalnai, kriokliai ir urvai.
Mokytojo padėjėja taip pat pritarė, kad nepaliestas gamtos grožis – įspūdingiausia šios kelionės dalis. Be ledynų ir kalnų jai labiausiai patiko aplankyti kanjonai, urvai, žaliuojantys vynuogynai ir Juodosios jūros pakrantė.
Tuo tarpu Lina negalėjo išskirti vienos vietos.
„Patiko žygis iki Chalaadi ledyno Svanetijoje, Prometėjo urvas, magiškasis urvas su stalaktitais ir stalagmitų uždangomis. Įspūdį paliko Okacės ir Martvilio kanjonai. Okacės kanjonas su ilgu kabančiu taku virš skardžio leido pasigrožėti įspūdingais vaizdais į tarpeklį ir aplinkinius miškus. Martvilio kanjonas sužavėjo skaidriu, turkio spalvos vandeniu. Tai nepaprastas gamtos grožis ir rami atmosfera“, – dalinosi savo mėgstamiausiomis vietomis mokytoja.
Kai kur turistams – didesnės kainos
Bendrakeleivių teigimu, Sakartvele kainos yra prieinamos – vienur pigiau, tačiau kitose vietose kainos gali pasitaikyti brangesnės nei Lietuvoje.
Pasak Astos, parduotuvėse produktų kainos labai panašios kaip mūsų šalyje, tačiau kai kur gali pasitaikyti ir brangiau. Pavyzdžiui, Rasa dalinosi, kad už vištienos kumpį sumokėjo 5 eurus, o Lietuvoje su akcijomis jo galima rasti ir pigiau.
O pietus, vakarienę kavinėse ar restoranuose galima pavalgyti nebrangiai. Lina pasakojo, kad vienam žmogui atsieina maždaug apie 20 eurų, ukrainiečių restorane Rasa pietus pavalgė už 10 eurų. Edas su Inga teigė, kad brangiausiai už maistą dviem yra sumokėję apie 40 eurų. Į šią sumą įėjo keli bokalai alaus, dvi porcijos patiekalų, o kartais – ir desertas. Jie visi pabrėžė, kad kainos labai priklauso nuo pasirinkto maisto ir vietos.
Tačiau turistus nustebino, kad daugelyje vietų vietiniams pramogos ir maistas yra parduodami pigiau nei jiems.
„Susidarė įspūdis, kad kai kuriuose lankytinuose objektuose ar prie jų turistams taikomos gerokai didesnės kainos nei vietiniams gyventojams. Tai buvo jaučiama tiek perkant bilietus ar paslaugas, tiek kai kuriose prekybos vietose“, – teigė mokytojo padėjėja.
Jai pritarė ir vyras su žmona, kurie pasakojo, kad dažnai prie muziejų įėjimų ant lentelių būdavo parašyta viena kaina vietiniams, o kita brangesnė kaina – turistams. Kainos dažniausiai būdavo vos keliais eurais didesnės, tačiau jie dalijosi, kad vienoje vietoje jiems teko sumokėti daugiau nei dvigubai didesnę sumą nei vietiniams gyventojams.
Be to, keista jiems pasirodė ir arbatpinigių sistema. Kavinėse ir restoranuose jau į bendrą apmokėjimo sumą buvo įskaičiuoti 15–20 proc. arbatpinigiai.
Vietinių tikslas – pasipelnyti iš turistų
Biologijos mokytoją labai sužavėjo vietinių žmonių svetingumas ir pagarba svečiams. Ji pasakojo, kad bendraujanti su gyventojais įvairiose vietose ir įstaigose – ji visada sulaukdavo pagalbos, patarimo ir įvairių istorijų apie šalį.
„Sakartvelo vietiniai žmonės paliko gerą įspūdį. Jie pasirodė nuoširdūs, svetingi ir draugiški. Dažnai labai šiltai bendrauja, noriai padeda ir didžiuojasi savo šalimi bei tradicijomis“, – sakė Lina.
Tuo tarpu, Inga su Eda pritarė, kad pasitaiko šiltų ir nuoširdžių sakartveliečių. Pavyzdžiui, netikėtai vaikščiodami po kalnų miestelį Svanetijoje jie rado gynybinį bokštą, o jo savininkas nemokamai aprodė visiems ir papasakojo apie visą istoriją. Ju teigimu, vyras lietuvius laiko labai gerais draugais ir netgi savo namuose turi trispalvę.
Tačiau, pasak jų, kitos patirtys buvo nuviliančios. Jie įvardijo, kad vietiniai turistus laiko „pinigų maišais“, kuriuos siekia nuolat apgauti.
„Susidūrėm su tokia situacija turguje, kai ne tik kaina, bet ir produktas turistas skyrėsi. Jie mums siūlė išbandyti maisto – padavė paragauti mums pomidorą, ir jis atrodė medinis, neturintis skonio. Tada, kaip pasakėme, kad einame, nepirksime, ištraukė iš apačios kitą pomidorą. Perlaužė jis jį, tai skonis visiškai kitoks, jis buvo saldus. Tada pardavė“, – dalinosi patirtimi pora.
Jiem pritarė ir mokytojo padėjėja, teigdama, jog pagrindinis vietinių tikslas – kuo daugiau uždirbti pinigų iš turistų. Todėl kainos labai dažnai būdavo užkeltos, o siūlomus produktus ir paslaugas įkyriai reklamuoja, nors kokybės juose nėra.
„Suprantu, kad turizmas daugeliui yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tačiau tai šiek tiek nustelbė garsųjį sakartvelišką svetingumą, apie kurį buvau tiek daug girdėjus“, – kalbėjo Asta.
Šunys ne tik gatvėse, bet ir muziejuose
Kelionės metu kolektyvas pamatė daug lankytinų vietų, apvažiavo didelę dalį šalies ir liko sužavėti viskuo. Tačiau vienas didžiausių įspūdžių – tiek miestų gatvėse, tiek kalnuose, tiek įvairiuose muziejuose laisvai vaikštantys šunys.
Turistai pradėjo domėtis, kodėl tiek daug gatvėse beglobių šunų. Jiems pasakojo, kad ši problema egzistuoja jau daug metų, o valstybės ir gyvūnų globos organizacijos visą situaciją sprendžia po truputį – vykdo sterilizavimo, vakcinavimo ir ženklinimo programas.
Rasos teigimu, tokia problema yra sunkiai išsprendžiama, nes daugelis vietinių nusiperka šuniukus, truputį juos palaiko ir tada paleidžia į gatvę, nes nebegali išlaikyti arba gyvūnas jiems nepatinka.
„Ne tik gatvėje jie vaikšto, bet ateina ir į parduotuvę, į kiemą ar muziejų. Jiems leidžiama eiti visur – niekas jų neveja. Šunys ateina kur nors, atsigula ir guli, o žmogus turi perlipti ir netrukdyti jų ramybės. Arba būna muziejuose, guli ant laiptų, nes ten jų namai“, – teigė Edas.
Rasa pasakodama apie šunis taip pat užsiminė, kad gatvėse laisvai vaikšto ir karvės. Didžiuosiuose miestuose jų nėra, tačiau miesteliuose ir kalnuose jos yra gerbiamos.
„Važiuojame, kur yra dvi eismo juostos ir netikėtai sustoja mūsų autobusas, nes karvės stovi arba guli ant kelio. Jų negalima nuvyti, todėl palauki, kol priešpriešinėje gatvės pusėje pravažiuoja mašina. Tada pasuki į kitą juostą, kad pravažiuotum karves“, – pasakojo keliautoja.