Taip nutiko ir dviems japonams, kurie atsitiktinai susipažino, pamilo vienas kitą ir nutarė susituokti.

Tik įvyko šioks toks netikėtumas: nuotaka prieš vestuves nutarė prisipažinti, kad už savo išrinktąjį yra vyresnė ketvirčiu amžiaus, jai dabar 65-eri.

Jositakos ir Aki istorija

Meilės istorijų – daugybė, bet svarbiausia, kad jos būtų su laiminga pabaiga. Savąją visam pasauliui nutarė papasakoti japonų pora Jositaka ir Aki. Jų atvejis – išskirtinis, neatitinka visuomenėje priimtų normų, ir dėl to yra dar įdomesnis.

Kartą po darbo Jositaka užėjo į barą susitikti su draugais ir ten pastebėjo mielos išvaizdos moterį, kuri jam krito į širdį. Kadangi jis buvo su kompanija, prie jos nepriėjo.

Tačiau negalėjo jos pamiršti, ir po savaitės vėl užsuko į tą barą. Pasirodė, kad ji yra to baro savininkė vardu Aki. Jie išsikalbėjo ir rado daug bendro: sutapo jų pažiūros, abu buvo patyrę asmenines dramas.

Abu buvo išsiskyrę ir abu vieni augino vaikus. Taip užsimezgė santykiai, kurie truko 7 metus, ir pora galų gale nutarė žengti rimtą žingsnį – santykius įteisinti.

Bet Aki graužė sąžinė: Jositaka, nors ir spėjo, kad ji vyresnė, neįsivaizdavo, kiek vyresnė. Santykių pradžioje jos tai nejaudino, nes ji nemanė, kad jie taps tokie rimti, o paskui bijojo jį prarasti.

Ji norėjo būti sąžininga jaunikio atžvilgiu ir visaip bandė jam apie tai pasakyti, bet taip, kad jis suprastų pats: tai palikdavo pasą ant stalo, tai vairuotojo pažymėjimą, iš kurių jis būtų galėjęs sužinoti jos gimimo datą. O Jositaka manė, kad ji palieka dokumentus per išsiblaškymą ir kaskart primindavo jai būti atidesnei.

Vestuvių diena artėjo, ir Aki nusprendė, kad mele gyventi negalės, todėl išvakarėse pasakė Jositakai, kai jai – 65-eri ir ji yra vyresnė 25 metais, nors iš išvaizdos to nebuvo įmanoma suprasti.

Bet nustebo ne jaunikis, o ji pati, nes jis tam neteikė jokios reikšmės ir net pasišaipė iš jos, kad taip ilgai tylėjo ir kamavo save abejonėmis ir pergyvenimais. Jositaka pasakė, kad amžius jam nėra svarbus, nes jiems gera kartu, ir kad jis ją myli.

Yra ir kita šios istorijos pusė – visuomenės nuomonė, kuri tokių santuokų nepriima, manydama, kad viena šalis akivaizdžiai turi merkantilinių interesų.

O Jositaka ir Aki, nepaisant nieko, gyvena laimingai. Jie metė darbus, nusipirko autofurgoną ir išvyko į kelionę po šalį, o savo istorijos neslepia: papasakojo ją internete, kad panašios poros nesigėdytų ir kurtų laimingus santykius.

Vėlyvos santuokos ir „žolėdžiai”

Visuomenė, tradicijos, gyvenimo ritmas ir daugelis kitų veiksnių suformavo japonų požiūrį į šeimą kaip į žingsnį, kuris gali apsunkinti gyvenimą.

Iš pirmo žvilgsnio keistas požiūris aiškinamas tuo, kad jaunystėje jiems tiesiog nėra kada kurti santykius – jie siekia karjeros, o šeimą atideda vėlesniam laikui. Juk darbdaviai pirmenybę teikia jauniems, kurie yra aktyvesni, jiems galima mažiau mokėti, o patyrę jau pretenduoja į didelius atlyginimus.

Taip ir nutolo vedybų data: dabar Japonijoje yra manoma, kad vyrams normalu vesti 31 metų, o moterims tekėti – 29. Bet ir vyresnio amžiaus japonai patenka į „nereikalingų” kategoriją.

Sociologijos profesorius Masachiras Jamada įvedė terminą, apibūdinantį jaunų žmonių nenorą kurti šeimą, pavadinęs juos „vienišiais parazitais”. Tai yra jauni žmonės, kurie ramiai sau gyvena globojami tėvų ir nenori apsunkinti sau gyvenimo, o senyvi tėvai, nenorėdami likti vieni, kai kada būna patenkinti tokia padėtimi.

Yra Japonijoje dar vienas terminas – „žolėdžiai vyrai”, kuris atsirado apie 2005 metus; juo apibūdinami tie, kas nenori tuoktis.

Bet ir jis neatsirado tuščioje vietoje, tam padarė įtaką sociumo reikalavimai: ilga darbo diena, kuri gali baigtis ir 23 valandą, o šeimai tiesiog nelieka laiko; plius nuovargis ir atsakomybė už žmonos ir vaikų gerovę, juk šeimą išlaikyti yra sunku, o darbą metams bėgant susirasti vis sunkiau.

Pasak vienos bevaikės poros, „jeigu nėra vaikų, kuriuos pasmerki sunkiam gyvenimui ir amžinam darbui, tai yra savotiškas gerumo pasireiškimas”.

Bet Japonijos vyriausybei „žolėdžių” fenomenas neatrodo išeitis iš padėties, nes mažėja gyventojų prieaugis – žmonės nekuria šeimų ir negimdo vaikų.

Vedybinė medžioklė

Jaunikio ir nuotakos amžius, neatitinkantis visuotinai priimtų normų, visada būdavo aptarinėjamas ir smerkiamas.

Todėl Jositaka ir Aki taip pat tapo „išsišokėliai”. Ir net giminaičiai tokių porų dažnai nepalaiko: priimta manyti, kad vyras gali išsirinkti jaunesnę žmoną, bet ne atvirkščiai.

Esmė – giminės pratęsimas: vyresnė moteris negali gimdyti, todėl tėvai draudžia sūnums tokias vesti. Bet ne visada.

Jeigu pora jau ilgai gyvena kartu, ir tam niekaip negalima sutrukdyti, o jų jausmai tikri, nusileidžia ir giminaičiai, o vestuvės švenčiamos „atbuline data”.

Jositakos ir Aki santykiams pritarė beveik visi, išskyrus vieną draugą, kuris visiškai nustojo su jais bendrauti.

Dėl pašėlusio gyvenimo ritmo rasti sau porą yra labai sunku. Todėl pastaruoju metu Japonijoje atsirado tokia sąvoka kaip „vedybinė medžioklė” – konkatsu, kuri reiškia aktyvias partnerio paieškas. Tam organizuojami specialūs renginiai, kur žmonės galėtų susipažinti.

Per vieną tokį konkatsu susitikimą buvo naudojami robotai, kurie padėjo bendrauti. Tai padėjo atsikratyti nervingumo, ypač kai žmogus yra drovus ir nemoka apie save gražiai papasakoti. Metodas atrodo keistas, bet jis iš 28 renginio dalyvių padėjo sudaryti 4 poras.

Taip pat organizuojami barai-konkatsu ir pažinčių išvykos autobusais, o vietos valdžia stengiasi taip pat organizuoti renginius, per kuriuos žmonės galėtų susipažinti.

Kad japonai kurtų šeimas, yra suinteresuoti daug kas, juk tai daro įtaką visai ekonomikai. Buvo siūlymų net statyti „konkatsu butus” – erdvias patalpas, kuriose jauni žmonės galėtų rinktis ir susipažinti.

Ne paskutinis vaidmuo ieškant poros tenka internetui, kuris visada pasiekiamas, o trūkstant laiko tai yra greičiausias būdas susipažinti.