Tyrimą „Nejuokingas Kremliaus pokštas: kaip Rusija išnaudoja patyčias ir humorą skleisti dezinformaciją Europoje“ galite skaityti čia.
– Kaip ir kam kilo mintis, kad reikia tokio tyrimo, kas atkreipė dėmesį į tai, kad dezinformacija platinama ne tik gąsdinant, bet ir neva juokaujant?
– Tyrimą apie vadinamąją juokogandą atlikome tarptautinio projekto ATAFIMI kontekste, kur turime partnerių įvairiose pasaulio šalyse. Kelerius metus kiekvienas savo šalyje sekame ir analizuojame užsienio vykdomą manipuliavimą informacija ir kišimąsi (angl. FIMI), registruojame įvairius dezinformacijos atvejus ir ieškome dėsningumų.
Bendroje duomenų bazėje labai aiškiai matosi, kurios temos, taktikos, technikos ir kiti manipuliaciniai niuansai persidengia. Vienai projekto koordinatorei Ispanijoje pastebėjus kelias šalis, kur vis atsikartoja tie patys Kremliui parankūs naratyvai, išreikšti juoko forma, kilo idėja kartu panagrinėti konkrečias kampanijas. Taigi projekte dalyvaujantys Lietuvos, Ukrainos, Sakartvelo ir Ispanijos faktų tikrintojai susivienijo bendram tyrimui.
– Tyrime apie juoko propagandą analizavote ne kurią nors vieną melagieną, o tendencingai nuo 2022 m. skleidžiamą melagingą informaciją, pridengtą humoro forma. Kaip vyksta tokie tyrimai – kokią informacijos dalį surenka technologijos, kokią tiesiog patys žurnalistai pastebi socialiniuose tinkluose ar kažkur kitur?
– Sunku kalbėti už partnerius, bet apskritai dezinformacijos monitoringas vykdomas įvairiai, priklausomai nuo resursų. Vienose redakcijose žurnalistai tai daro patys, kitus apie pastebėtus galimos dezinformacijos atvejus informuoja skaitytojai, dažnai pasitelkiami ir specialūs monitoringo įrankiai, o gana dažnai veikia visų šių būdų hibridas.
– Kokio dydžio komanda atliko šį tyrimą ir kiek jis užtruko?
– Prie tyrimo dirbo keturių redakcijų žurnalistai. Galutinis tekstas pasaulį išvydo per maždaug du mėnesius, bet jis buvo paremtas mūsų jau anksčiau aprašytomis dezinformacijos kampanijomis, tiesiog turėjome jas detaliau išsinagrinėti.
– Kaip atskirti, kada tokiais neva humoristiniais memais, įrašais ar video sąmoningai siekiama piktavališkų tikslų, o kada gal tiesiog išties bandoma pajuokauti pagal savo supratimą?
– Kam nors palankus naratyvas nuo paprastos karikatūros ar memo skiriasi tuo, ką mums bando pasakyti ir pasiekti. Pirma, karikatūra niekada neapsimes, kad vaizduoja tiesą. Tai būna tiesiog koks nors juokingas vaizdelis, net jei ir su gilia mintimi, pasijuokiam ir judam toliau.
O štai juoku pridengta dezinformacija pavojinga todėl, kad ja dažnai bandoma imituoti tiesą. Pavyzdžiui, juoktasi, kad Volodymyras Zelenskis šiemet Davoso forume avėjo platforminius batus – suklastota nuotrauka pateikta kaip tiesa, bandant pažeminti V. Zelenskį (daugiau čia).
Antra, svarbu, koks naratyvas slypi tame juokelyje. Trumpai tariant, naratyvas yra daug istorijų vienijantis pasakojimas, tai rėmas, kuris formuoja mūsų suvokimą ir veikia mūsų elgesį.
Šiame tyrime analizavau dvi dirbtiniu intelektu sukurtų vaizdo įrašų kampanijas socialiniuose tinkluose. Abiejose buvo (ir tebėra) masiškai skleidžiami trumpi vaizdo įrašai, kuriuose vaizduojami išgalvoti nusišnekantys ar gėdingai besielgiantys Ukrainos politikai, kariai ar piliečiai.
Kai pamatai, kad tokių identiškai atrodančių vaizdelių yra tūkstančiai, supranti, kad jų skleidėjas turi tikslą, ir tas tikslas nėra paprastas humoras. Tikslas: menkinti Ukrainos politikų ir karių įvaizdį ir mažinti pasitikėjimą jais, žeminti valstybę, mažinti jai skiriamą paramą. Tai yra, už tų „juokelių“ slypi bendra tendencija, tai ir skiria juokogandą nuo paprasto humoro.
– Visi kalbame apie kritinio mąstymo svarbą, bet ar jo dabartiniais DI laikais užtenka, kad atskirtume tikrą turinį nuo netikro? Ar jūs turite kažkokius įrankius, kurie kitiems neprieinami?
– Labai lengva žmonėms pasakyti, kad vadovautųsi kritiniu mąstymu, bet dezinformacija veikia per emocijas, dažniausiai neigiamas, o kai mus užplūsta emocijos, bet koks kritinis mąstymas gali iškeliauti pro langą. Iš tikrųjų, dirbtinis intelektas dabar yra taip pažengęs, kad ir profesionalams darosi vis sunkiau atskirti klastotes. Taigi dažniausiai mes pasitelkiame platesnį kontekstą, savo žinias ir kitus šaltinius, o ne kokius specialius įrankius.
Pavyzdžiui, neseniai nagrinėjome melagieną kad Ukrainos pirmoji ponia Olena Zelenska Paryžiuje pasirodė seginti vogtus papuošalus (daugiau čia). Nors analizėje paminėjome ir vieną įrankį, įrodyti melą jis net nebuvo būtinas, užteko susirasti O. Zelenskos vizito Paryžiuje nuotraukos originalą ir jame akivaizdžiai matyti, kad ji išvis nesegėjo jokių papuošalų.
Kadangi dirbtinis intelektas niekur nedings iš mūsų kasdienybės ir juo sukurto turinio matysime vis daugiau, paprasčiausias dalykas, kurį galėtų daryti skaitytojas, tai galvoti ne, ką mato, o bandyti įsitikinti, kas yra šaltinis. Tai yra, jei šaltinis patikimas, tuomet didesnė tikimybė ir kad jo skleidžiamas turinys bus autentiškas, ypač jei jis nurodė, iš kur gavo konkrečią nuotrauką ar vaizdo įrašą, ar pats juos padarė.
– Skelbiate, kad bendros metodologijos taikymas leidžia nustatyti tarpvalstybines dezinformacijos kampanijas, taip pat naratyvus, kurie tuo pačiu metu plinta Europoje ir Lotynų Amerikoje. Ar tie naratyvai Europoje ir Lotynų Amerikoje panašūs, jei ne, kuo skiriasi?
– Išties labai įdomu, kad bendroje duomenų bazėje pastebime, jog kartais ta pati dezinformacija matoma ir Lietuvoje, ir Meksikoje. Pavyzdžiui, melagienos, susijusios su Venesuelos prezidentu Nicolas Maduro, plito ir Lotynų Amerikoje, ir visoje Europoje.
Lotynų Amerikoje matome daugiau dezinformacijos apie ginklų kontrabandą, iš to regiono į Ukrainą vykstančius karius, narkotikų kartelius.
Vis dėlto dažniausiai bendras dezinformacijos kampanijas dažniausiai pastebime sau artimose šalyse: pavyzdžiui, dažniausiai tai, ką matome Lietuvoje, matoma ir Ukrainoje, ir Sakartvele, ir kitose Baltijos šalyse. Vakarų Europoje tuomet fiksuojamos dar kitokios kampanijos, o už Atlanto – vėl kitokios.
– Kaip manote, ar dezinformacija, neva pateikta juokais, tokia pat paveiki ar net paveikesnė nei platinama rimtu tonu?
– Manau, kad juokais pridengta dezinformacija yra viena paveikiausių. Nes, kai juokiamės, atrodo, kad į tai nežiūrime rimtai, mažiau galvojame, greičiau kyla ranka tą „juokelį“ nusiųsti draugams ar pasidalinti su bendruomene. Žodžiu, užsnūsta mūsų budrumas. Juokas yra pozityvi emocija, todėl neatrodo, kad darome kažką blogo, pirma mintis tikrai nėra, kad žeminame valstybės lyderį ar jos karius, tiesa?
Be to, juokingas turinys turi didžiausias galimybes tapti virusiniu. Juk agresyvų ir pavojingą turinį socialinių tinklų platformos gali apriboti, ištrinti, o kam kils ranka užblokuoti juokelį?
– Galbūt jau žinote, kokių dar tyrimų su „Melo detektoriumi“ darysite? Šis, tokio masto, buvo išskirtinis, ar kažką panašaus darote dažnai?
– „Melo detektorius“ dirba prie daug didelių tarptautinių tyrimų, vieni jų viešesni, kiti mažiau viešai matomi. Bet skubu pasidžiaugti, kad jau šiemet mūsų komanda imsis didžiulio tyrimo apie generatyvinius dirbtinio intelekto pokalbių robotus. Nagrinėsime, ar tikrai informaciją, kurią mums pateikia populiariausi DI pokalbių robotai, yra nešališka.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 