Per žiniasklaidą ir reklamą sukuriamas netikras, idealizuotas realybės vaizdas, žmonės verčiami siekti utopinių lūkesčių (pvz., begalinio ekonominio augimo ar absoliutaus saugumo), kurie tikrovėje neegzistuoja.
Kai visuomenė pamato, kad tikrovė nesikeičia, piliečiai praranda tikėjimą savo jėgomis, krenta rinkėjų aktyvumas ir atsiranda politinis pasyvumas. Žmonės nustoja tikėti bet kokiomis idėjomis, institucijomis ir autoritetais, atsiriboja nuo realių problemų, pasineria į vartotojiškumą, pramogas, socialinius tinklus ar kitas skatinamas priklausomybes.
Didėja kolektyvinis pyktis, agresyvumas.
Suklusti mane privertė žmogus, kuris kalbėdamas apie, manau, tokius neįgyvendinamus mūsų lūkesčius, išsitarė: „mūsų Zelenskis”. Taigi, jau ne tik Ukrainos vėliavos, bet ir Zelenskis – „mūsų”.
Žmogaus pasąmonė jam tai pasufleravo.
Kaip tik baigėsi „mūsų” Zelenskio 40 dienų ultimatumas Rusijai.
Kokie rezultatai?
Politinė suirutė Ukrainoje, Rusijai – laisvos rankos didinti agresiją prieš Ukrainą (praktiškai atkirsti Ukrainos uostai, masiškai griaunama logistika, nebeatremiami smūgiai visoje Ukrainoje, o Donaldo Trampo leptelėjimas apie licenciją „Patriot” raketų gamybai virto jo abejone, ar tai nepakenks…).
Tai – ne pirma pamoka, apie kurios esmę mums neaiškinama, tik baigiantis šiam 40 dienų ultimatumui, rašoma apie smūgius į „Wildberies” prekybos centrų sandėlius Rusijoje.
Matyt, panašias pasekmes Lietuvai sukeltų ir smūgiai į „Senukų” ar „Moki-veži” sandėlius.
Gal tik rečiau ten vaikščiotume.
Matyt, reikėtų ir savo galva pamąstyti.
Tuo labiau, kad praėjusios savaitės riboženkliai Lietuvai (Kazimira Danutė Prunskienė ir vis dar atsakymų laukianti Medininkų tragedija) labai svarbūs mūsų susivokimui.
Ne beatodairiškai „kovai” vienas su kitu tiesmukais komentarais, o apmąstymams.
Nes tik taip deramai pagerbsime išėjusius.
Ypač Medininkų tragedijos aukas.
Kodėl?
Todėl, kad 2023 m. liepos 31 d. Vytauto Landsbergio klausimai, pateikti Medininkų poste į akis Gitanui Nausėdai, vis dar be atsakymų.
Kodėl net neatskleista, kad mūsų pareigūnai priešinosi užpuolikams?
Kitaip ir būti vargu ar galėjo, nes posto namelyje būti galėjo tik muitininkai.
Policijos pareigūnai budėjo automobiliuose.
Miške rasta sukruvinta nenustatyta kieno neperšaunama liemenė.
Kur buvo mūsų pasieniečiai?
Kodėl nuteisti Rygos OMON keli nariai?
Juk nusikaltimo vietoje rastos 7,62 kalibro kulkos ir gilzės, kurių serija sutapo ne su Rygos OMON, bet Vilniaus OMON gautų kulkų serija.
Ginkluotę šiems abiem OMON būriams išduodavo ta pati Aleksandro Žitnikovo vadovaujama TSRS vidaus kariuomenės Vilniuje dislokuota 42-a divizija.
Kodėl prokurorų nesudomino iš VRM įkalčių saugyklos dingę automatai, kurie buvo paimti iš automobilio, kertant Lietuvos-Baltarusijos sieną?
Juk net viešai skelbta, kad nustatytas šių automatų panaudojimas Medininkų žudynėse!
Kodėl Ukraina Lietuvai neišduoda Sausio 13-osios bylos kaltinamojo A. Žitnikovo?
Tai – tik dalis Lietuvai neatsakytų klausimų.
1991 m. rugpjūčio 5 d. paskelbtas Lietuvai tirti sausio 13-osios įvykius labai padėjusios TSRS karininkų visuomeninės organizacijos „Ščit” („Skydas”) nepriklausomų karinių ekspertų komisijos, preliminariai ištyrusios liepos 31 d. įvykius Medininkų muitinės poste, pareiškimas.
Jų tyrimo nuomone, operaciją planavo ir jai vadovavo TSRS VSK/KGB, o Vilniaus ir Rygos OMON būriams buvo skirtos pagalbinės funkcijos.
Kodėl ši, dokumentais grįsta, profesionalų informacija nesudomino Lietuvos teisėsaugos?
Todėl Gitano Nausėdos, Mindaugo Sinkevičiaus ir Juozo Oleko trafaretinės kalbos šių metų minėjime Medininkų poste – tai nesąžiningumas ir įžeidimas žuvusiųjų atminimui, jų artimiesiems.
Kaip ir 2014 m. lapkričio 3 d. Generalinės prokuratūros prokuroro Gintauto Paškevičiaus nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.09-2-031-99 dalyje dėl 9-ių šios Sausio 13-osios bylos dalių, t. t. ir nuo 1991-03-27 d. iki 1991-05-19 d. įvykdytų pasienio apsaugos tarnybų, muitinių postų, Krašto apsaugos departamentui pavaldžių organizacijų užgrobimo, jose dirbusių darbuotojų, iš tarnybos TSRS armijoje pasitraukusių jaunuolių užpuolimų.
Apgailėtinas prokuroro motyvas – M.Burokevičius, J.Jermalavičius, J.Kuolelis dėl to išteisinti.
O tai darę omonininkai?
Gal atsakymo reikia ieškoti šio prokuroro G.Paškevičiaus nutarimo dalyje dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir dėl TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, kurioje po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbą tęsė ir karjerą sėkmingai vykdė būsima Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2014 m. gegužę dar kartą buvo perrinkta Respublikos Prezidente?
Gal todėl iškart po šio prokuroro nutarimo 2014 metų lapkričio 20 d. interviu radijui „LRT Žinios” (o gruodžio mėn. – ir BBC) Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Rusiją pavadino teroristine valstybe?
Tai kodėl po tokio pareiškimo nepadarytas logiškas ir būtinas kitas žingsnis – bent jau Lietuvos ambasadoriaus Renato Norkaus atšaukimas iš Rusijos?
Ar ši bravūra – tik maskuotė?
Po to, kai 2015 metais gavau raštišką Rusijos URM atsakymą, kad Dalia Grybauskaitė dėl jos darbo 1991 metais TSRS ambasadoje JAV (Vašingtone) tebėra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis ir dėl to informacija apie tai man nebus teikiama, nebesistebėjau ir tuo, kad 2014 m. lapkričio 3 d. prokuroras G.Paškevičius nutraukė ikiteisminį tyrimą ir dalyse dėl 1991-03-17 d. kitos valstybės – TSRS – referendumo „Dėl TSRS išsaugojimo” organizavimo ir vykdymo Lietuvoje, taip pat dėl 1991 m. rugpjūčio 19-23 dienomis TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto sąmokslo plano organizavimo ir vykdymo Lietuvoje, kada TSRS kariškiai užėmė daugiau Lietuvos strateginių objektų, lyginant net su 1991 m. sausio mėnesio įvykiais.
Kodėl 2015 metais Vilniaus apygardos teismas išteisino Vilniaus OMON vadą Boleslovą Makutinovičių ir štabo vadą Vladimirą Razvodovą dėl 16 Lietuvos pasienio postų užpuolimo, ginklų grobimo, žmonių sužalojimo bei apšaudymo epizodų?
Teisėjas Audrius Cininas paaiškino: „Kaltinimo požiūriu 1991 metais nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos, tuo pačiu nebuvo sąlygų, kuomet įsigaliotų Ženevos Konvencijos nuostatos”.
Štai taip žurnalistams ciniškai paaiškino šis teisėjas, o žurnalistai, neuždavę A.Cininui jokių nepatogių klausimų, tai paskelbė mums.
Ką šis teisėjas būtų atsakęs į žurnalistų klausimą, kodėl tuo metu Lietuvoje dar buvo TSRS kariškiai ir vidaus kariuomenė, ką jie čia veikė?
Kodėl tebegaliojančiu 1990 m. vasario 7 d. Vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu nustatyta, kad Lietuvos Respublika 1940 metais buvo okupuota, panaikinta Lietuvos Liaudies Seimo deklaracija dėl stojimo į Tarybų Sąjungą ir stojimo į Tarybų Sąjungą sutartis?
Tiems, kurie pasiilgo Vytauto Landsbergio mums įpirštos „drąsios” Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir jos kompetencijų, sveika prisiminti 2015 metų jos interviu Latvijos TV žurnalistui Gundars Rēders, kada Lietuvos Prezidentė atsisakė atsakinėti į iš anksto su ja nesuderintus jo klausimus..
Net apie jai žinomus Lietuvos krepšininkus, kurių nežinau kas nežino Lietuvoje.
Dalios Grybauskaitės „drąsą” pamatėme ir 2009 m. Respublikos Prezidento rinkimuose, kada ji išsigando debatų su kita kandidate Kazimira Danute Prunskiene tiesioginiame LRT eteryje.
Kokioje dar šalyje valstybės vadovu rinktų kandidatę, bijančią debatų su kita kandidate?
Manau, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose tokia „kandidatė” neturėtų jokių galimybių laimėti rinkimus.
Kas jas, dvi konkurentes ir dvi paslaptis, rišo?
Visų pirma, Vytautas Landsbergis.
D.Grybauskaitė Atgimimo metais atvirai buvo kitoje barikadų pusėje.
Bent jau iki 1991 m. rudens, kada grįžo į Lietuvą po darbo TSRS ambasadoje JAV.
Stasys Lozoraitis, sužinojęs apie tai iš JAV Valstybės departamento, atsisakė šią „aktyvią visuomenininkę iš Lietuvos” įdarbinti Lietuvos ambasadoje JAV.
Tačiau 1991 metais po pučo Maskvoje D.Grybauskaitė buvo įdarbinta Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos Lietuvos Vyriausybės aparate, vėliau – jo inicijuotoje Užsienio ekonominių ryšių ministerijoje, anot V.Landsbergio patarėjo Ramūno Bogdano, ji talkino ir Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, ruošiant jo užsienio vizitus.
Tuo tarpu K.Prunskienė 1988 metais į Lietuvą atvežė Estijos liaudies fronto ir tarybinių respublikų ekonominio savarankiškumo idėjas, buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare.
1988 m. kovo 26 d., kaip Sąjūdžio kandidatė, K.Prunskienė Šiaulių teritorinėje rinkimų apygardoje išrinkta TSRS liaudies deputate, 1989 m. liepos 5 d. jos apsisprendimu po pakartotinio balsavimo paskirta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko Vytauto Sakalausko pavaduotoja.
Sąjūdžiui įtikinamai laimėjus 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, jos Pirmininko Vytauto Landsbergio siūlymu 1990 m. kovo 17 d. K.Prunskienė buvo išrinkta pirmosios nepriklausomos Lietuvos Ministrų Tarybos (vėliau – Vyriausybės) Pirmininke.
Ji buvo išrinkta ir šios Aukščiausiosios Tarybos deputate, Vilniaus Verkių rinkimų apygardoje laimėjusi prieš 6 konkurentus, pakartotiniame balsavime nurungusi LKP/TSKP kandidatą M.Aleksejevą (7609 balsai prieš 4016 balsų).
Ji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, kaip deputatė, 1991 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymo dokumentus.
Šių istorinių įvykių išvakarėse, kovo 9 d. Sąjūdžio deputatų klubo diskusijose, vis dar neįveikiant Vytauto Landsbergio ir kitų kolegų lūkuriavimo ir neapsisprendimo jau kovo 11 d. skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, K.Prunskienė buvo tarp nedaugelio tų, kurie manė, kad nereikia laukti: „Mano nuomone, nereikia lėtinti tempo. Prievartos panaudojimo pavojus mažesnis, kai ją reikia naudoti prieš kitą valstybę.”
Tad K.Prunskienė – tai ne kitoje barikadų pusėje besidarbavusi D.Grybauskaitė.
Iš 1990 m. balandžio 29 d. – gegužės 11 d. kelionių Lietuvos Ministrė Pirmininkė Lietuvai parvežė Vokietijos ir Prancūzijos vadovų siūlymą Lietuvai „pristabdyti įstatymus, sąlygotus Nepriklausomybės Akto realizavimo.”
Gegužės 3 d. K. Prunskienė JAV Prezidentui Džordžui Bušui jau siūlė „atidėti visišką nepriklausomybės įgyvendinimą iki 1992 m., jei derybos su Maskva vyktų konstruktyviai. Bušas pagyrė jos kantrybę ir įžvalgumą”.
Susitikime K.Prunskienės minimas 2 metų „įšaldymo” terminas atitiko M. Gorbačiovo siūlymą, D.Bušas pagyrė jos „kantrybę ir įžvalgumą”.
Tik bėda, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba, turėjusi tai nutarti, to dar nežinojo.
Taip prasidėjo ne tik viešoje erdvėje labiau žinomas K.Prunskienės ir V.Landsbergio rungimasis, kuris jų svarbesnis, bet ir tragiškas Lietuvai jų nesikalbėjimas.
Net 1991 m. sausio įvykių išvakarėse.
Matyt, šiai įtampai priskirtinas ir K.Prunskienės atsakymas į deputato Vidmanto Žiemelio klausimą, ar ji konsultavosi su Stasiu Lozoraičiu: „… paklauskime, ar pono Lozoraičio tarnyba pripažino Lietuvos nepriklausomybę?”
Tai buvo diskusijos dėl Moratoriumo Kovo 11-osios Aktui.
Tačiau po 1990 m. gruodžio 29 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo, kuriuo nustatyta, kad neparengus ir nepriėmus gyventojų realių nuostolių kompensavimo sistemos, kainų reforma negalima, 1991 m. sausio 8 d. Vyriausybės įvykdytas kainų paleidimas, matant jau pradėtą TSRS agresiją prieš Lietuvą, liko nesuprastas ne tik politikų, bet ir žmonių.
Kaip ir sausio 13 dienos jos siūlymas formuoti Lietuvos Vyriausybę be Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos.
Dar sunkiau suvokti, kad du pagrindiniai mūsų valstybės asmenys – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis ir Ministrė Pirmininkė K.Prunskienė – tokioje situacijoje tarpusavyje praktiškai nebesikalbėjo.
Paskesni įvykiai – tai jau tarptautiniu mastu pripažintos Lietuvos iki šiol tebesitęsiantis neapsisprendimas, ką daryti su liustracija, pasekmės.
Todėl ir vyko tai, kas vyko, ir tebevyksta: turiu valdžią – įslaptinu ir darau, ką noriu.
Ar kas liepiama?
Taip ir prisigyvenome iki įgyvendinto Vytauto Landsbergio siūlymo, ką pasirinkti Lietuvos Dalia.
Ir kokie gi neįgyvendinami lūkesčiai Lietuvos žmonėms bus pasiūlyti šį kartą, kad ją trečią kartą pamatyti Respublikos Prezidente?
Gal ji įgyvendins 2009 metų savo rinkimų pažadą TV laidoje „Duokim garo!” – „patvarkyti” 100 Lietuvos oligarchų?
Juokauju.