Matuodami savo interneto greitį, daugelis matome tik abstraktų rezultatą ekrane – 300, 600 ar 1000 megabitų per sekundę, tačiau iš tiesų šis skaičius parodo gerokai daugiau nei mūsų namų tinklo pajėgumą. Šie skaičiai rodo, koks yra mūsų šalies produktyvumas, kaip greitai galime prisitaikyti prie pokyčių ir, ar sugebame konkuruoti tarptautiniu mastu. Kadangi jau dešimtmetį dirbu šioje srityje, pasakysiu dar poetiškiau – plačiajuostis ryšys yra mūsų ekonomikos kraujotaka, kuria „teka“ inovacijos ir nuo kurios priklauso mūsų, kaip visuomenės, gerovė. Kitaip tariant, kaip greitai ir patikimai juda duomenys, taip greitai į priekį juda visa šalis – ekonomiškai, technologiškai ir saugumo prasme.
Interneto greitis – valstybės pulsas
Plačiajuosčio – nuolatinio, didelės spartos interneto ryšio, kuris leidžia vienu metu perduoti daug duomenų, svarba šalies ekonomikai jau yra išmatuota. Pernai JAV pramonės asociacija, jungianti šviesolaidžio infrastruktūros gamintojus, operatorius ir technologijų tiekėjus („Fiber Broadband Association“) paskelbė tyrimą, kuris rėmėsi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), JAV Federalinės ryšių komisijos (FCC), Pasaulio banko ir kitų institucijų duomenimis, kad galėtų sumodeliuoti plačiajuosčio interneto įtaką šalies ekonomikai.
Rezultatai vienareikšmiški: jei šalyje plačiajuosčio ryšio – šviesolaidžio, kabelinio interneto, xDSL, mobilaus ir palydovinio – prieiga padidėja nuo labai žemo lygio (3,8 abonentų iš 100 gyventojų) iki vidutinio (31,3 abonentų iš 100 gyventojų), tai vidutiniškai BVP paauga 4,34 proc. Perėjimas nuo 100/20 Mbps iki gigabitinio interneto JAV galėtų pridėti net 1,2 proc. prie BVP, o tai atitinka apie 326 mlrd. JAV dolerių per metus.
Yra ir kitas svarbus dalykas šalies ekonomikai. OECD analizės fiksuoja aiškią sąsają tarp plačiajuosčio prieinamumo ir darbuotojų produktyvumo: pavyzdžiui, 100 Mbps naudotojas per dieną praranda beveik 20 min. laukdamas, kol norimi failai užsikraus, o gigabitinis naudotojas – tik 2 min. Tai sudaro 108 papildomas darbo valandas per metus arba beveik 32 papildomas produktyvias darbo dienas. Bet čia noriu iškart užbėgti už akių klausimui apie Lietuvą.
Mes pagal šviesolaidžio interneto paplitimą esame labai aukštai – 8 iš 10 žmonių Lietuvoje naudojasi būtent tokiu fiksuotu internetu, o šio tyrimo autoriai skaičiavimus vykdė šalims, kur greitos spartos internetas dar ne taip plačiai paplitęs. Tai reiškia, kad mūsų ekonomikai nauda yra ne dėl to, kad žmogus gauna prieigą prie greito interneto, o dėl to, kaip mes tą gigabitinės spartos tinklą sugebame išnaudoti. Ar kalbame apie „fintech“, telemediciną, ar pramonės automatizavimą – kiekvienas šių sektorių remiasi tuo, kad duomenys keliauja greitai, stabiliai ir saugiai.
Apskritai gigabitinės spartos internetas šiandien jau nėra naujiena, tai tiesiog geriausios patirties standartas, kurio visi tikimės, nes namie prie tinklo turime prijungę dešimtis įrenginių – televizorių, kompiuterį, planšetę, siurblį ir pan. Tačiau svarbiausia ne įrenginių skaičius, o tai, kad didelė jų dalis naudojama vaizdo turiniui ir dažniausiai vienu metu – kai viename kambaryje rodomas filmas, kitame žaidžiamas kompiuterinis žaidimas, o virtuvėje gaminant maistą fone groja „YouTube“. Tam reikia spartaus interneto ir jo reikės vis daugiau – Europos Komisija (EK) netgi numato, kad iki 2030 m. visi ES namų ūkiai turės gigabitinę prieigą. Lietuva šiuo metu yra arčiau šio tikslo nei daugelis Vakarų Europos šalių – paradoksalu, bet mes lenkiame net tokias šalis, kaip Vokietija, kur vis dar dominuoja varinis kabelis.
(Beje, puikus momentas pasigirti, kad Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) ataskaitos rodo, jog net 73 proc. Lietuvos gyventojų, kurie naudojasi 1Gb/s ar didesne greitaveika, yra mūsų klientai, nes iš savo pusės darome viską, kad patenkintume nuolat augantį „apetitą“ greitam internetui.).
Tačiau interneto reikšmė šiandien neapsiriboja ekonomika – kuo labiau pasaulis tampa priklausomas nuo skaitmeninių paslaugų, tuo ryšio infrastruktūra tampa svarbesniu nacionalinio saugumo klausimu. Energetikos sutrikimai, kibernetinės atakos ar geopolitiniai konfliktai per pastaruosius metus parodė, kad stabilus ryšys ir patikimas informacijos perdavimas yra strateginė valstybės gynybos grandis. Todėl spartus internetas nėra tik patogumas – tai kritinė infrastruktūra, kuri lemia, kaip efektyviai veikia valstybės valdymo, žiniasklaidos, švietimo ir gynybos sistemos.
Tą iliustruoja ir pirmadienį įvykęs „Amazon Web Services“ debesijos sutrikimas – viena serverinė Virdžinijoje, sustabdžiusi pasaulines oro linijų, žiniasklaidos priemonių, finansų sektoriaus ir kitas svarbias paslaugas, priminė, kad net didžiausios technologijų bendrovės nėra apsaugotos nuo vieno taško gedimo. Tai reiškia, kad valstybės, kurios savo duomenis ir tinklus valdo decentralizuotai, tampa atsparesnės tiek technologinėms, tiek geopolitinėms rizikoms.
Pavyzdžiui, Estija dar prieš dešimtmetį suprato, kad technologinis saugumas negali priklausyti nuo fizinės teritorijos ribų, todėl šiandien jos „duomenų ambasada“ Liuksemburge saugo visus pagrindinius valstybės registrus ir užtikrina, kad net didžiausios kibernetinės atakos ar politiniai sukrėtimai „neišjungtų“ šalies. Estija pirmoji pasaulyje įrodė, kad skaitmeninė valstybė gali turėti ir „skaitmeninę teritoriją“.
Vokietija tuo tarpu renkasi kitą kelią – stiprindama vadinamąją „suverenią debesiją“. Jos viešojo sektoriaus duomenys vis dažniau saugomi nacionaliniuose duomenų centruose, o ne privačiose užsienio platformose – tokia politika mažina priklausomybę nuo globalių tiekėjų ir didina pasitikėjimą valstybės gebėjimu apsaugoti savo informaciją.
Kitas svarbus niuansas – pačios interneto technologijos saugumas, nes, pavyzdžiui, šviesolaidis perduoda informaciją šviesos impulsais, todėl ją perimti ar „pasiklausyti“ praktiškai neįmanoma. Tarptautiniai tyrimai taip pat rodo, kad tokie tinklai pasižymi ne tik gerokai mažesniu pažeidžiamumu kibernetinėms atakoms, bet ir aukštesniu fiziniu atsparumu – šviesolaidžio linijos nejautrios elektromagnetiniams trikdžiams ir energijos sutrikimams, todėl išlieka stabilios net krizinėmis sąlygomis. Kitaip tariant, kuo didesnė šviesolaidžio dalis tinkle, tuo stabilesnė ir saugesnė tampa valstybės informacinė sistema.
Džiugina tai, kad apie strateginę šviesolaidžio reikšmę saugumui kalbėti galime drąsiai ir todėl, jog Lietuvoje šviesolaidis jau tapo pagrindine fiksuoto interneto technologija – Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, 2024 m. pabaigoje daugiau nei 80 proc. visų fiksuotojo ir palydovinio interneto vartotojų Lietuvoje naudojosi būtent tokiu internetu. Apskritai Lietuva šiandien yra tarp vos kelių OECD šalių, kuriose daugiau nei 80 proc. fiksuotų linijų sudaro šviesolaidžio ryšys – esame Pietų Korėjos, Japonijos, Ispanijos ir Portugalijos draugijoje, tuo metu Europos Sąjungos (ES) vidurkis gerokai mažesnis – apie 62 proc.
Skaičiai skamba gražiai, visgi… Nacionalinė strategija yra numačiusi, kad iki 2027 m. spartus plačiajuostis ryšys (VHCN) turi pasiekti 100 proc. Lietuvos namų ūkių, tačiau praktika rodo, kad didžiausia kliūtis nebėra technologijos, o biurokratiniai procesai – sudėtinga leidimų išdavimo tvarka, ribotas savivaldybių planavimo lankstumas ir ilgai trunkantys būtinos infrastruktūros derinimai. Tinklo operatoriai turi gauti leidimus kasinėti, suderinti trasą su kelių tarnybomis, aplinkosaugos institucijomis ir kultūros paveldo specialistais, o tai dažnai užtrunka ilgiau nei pats tinklo tiesimas – kai kuriais atvejais leidimų derinimas trunka kelis mėnesius, nors realus fizinis darbas užtruktų vos kelias savaites. Ši procedūrų inercija turi kainą – kiekvienas mėnuo be infrastruktūros reiškia lėčiau augantį regioną, mažesnį produktyvumą ir silpnesnį atsparumą krizėms.
Taigi, tarsi norima įsitvirtinti „fronte“, tačiau „apkasų“ kasti neleidžiama, todėl ir kyla natūralus klausimas, kiek gali ir turi būti stiprios mūsų gynybos linijos po žeme?