Nors Lietuvoje šie grybai nėra itin reti, ilgą laiką daugelis grybautojų jų nepažinojo ir nerinkdavo. Pasak mikologo, Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojo dr. Jono Kasparavičiaus, pastaraisiais metais paprastieji trimitėliai vis labiau populiarėja, o juos miškuose atranda vis daugiau žmonių.
Savo radiniu prieš kelias dienas pasidalijo ir „Delfi“ skaitytoja Jolanta. Prienų rajone ji aptiko nemažai šių grybautojams mažiau pažįstamų grybų. Kaip moteris pasakojo „Delfi“, tai buvo pirmas kartas, kai miške jai pavyko rasti paprastųjų trimitėlių. „Šį kartą vienoje vietoje jų buvo visai nemažai“, – sakė ji.
Artimas įprastos voveraitės giminaitis
Pasak mikologo, šis grybas liaudiškai kartais vadinamas juodąja voveraite, tai – artimas voveraitės giminaitis, nors mokslinis jo pavadinimas – paprastasis trimitėlis lotyniškai Craterellus cornucopioides).
„Nos jis ir gerokai retesnis už visiems gerai žinomą valgomąją voveraitę, Lietuvoje trimitėlis gana dažnas grybas“, – patikina J. Kasparavičius.
Jo teigimu, nuo mums įprastos valgomosios voveraitės jis, visų pirma skiriasi savo spalva ir išvaizda. „Tai gilaus piltuvėlio, palaipsniui pereinančio į kotą formos, žemyn užsirietusiais kepurėlės kraštais grybas. Voveraitė tokio gilaus piltuvėlio nesuformuoja, jos kepurėlės apatinė dalis daug raukšlėtesnė ir ryški gelsva spalva nei kiek nepanaši į trimitėlio. Taip pat šie grybai skiriasi savo kvapu, nors jis irgi yra malonus“, – komentuoja mokslininkas.
Tačiau gamtoje galima pamatyti ir kitų į trimitėlius panašių grybų – jo teigimu daugelis juos supainioja su retu ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytu grybu – pilkąja voveraite (Cantharellus cinereus). Grybautojus neretai suklaidina jo tamsus atspalvis – kartais trimitėliai irgi būna labiau pilki, nei juodi.
Skonis primena trumus
Pašnekovas įsitikinęs – šį grybą pastaraisiais dešimtmečiais išgarsino internetas ir socialiniai tinklai, anksčiau trimitėlių Lietuvos grybautojai nerinkdavo. Tuo tarpu Vokietijoje jis nuo seno buvo labai vertinamas, laikomas delikatesu, iš šviežių trimitėlių buvo gaminami įvairūs patiekalai.
Dėl savo aromato grybai labai vertinami ir džiovinti. „Labai svarbu kruopščiai nuvalyti žemes, kurių gali būti ir „piltuvėlio“ viduje, pašalinti pažeistas vietas. O tuomet džiovinti nuvalytus ne aukštesnėje nei 50 laipsnių temperatūroje. Išdžiovinti grybai įgyja stiprų aromatą, primenantį trumus. Sutrynus juos į miltelius, tinka kaip pagardas sriuboms bei padažams“, – sako J. Kasparavičius.
Norint išsaugoti grybo skonį ilgėliau, džiovintus paprastuosius trimitėlius galima „atgaivinti“ pamerkus juos 20–30 minučių į karštą vandenį. Tuo tarpu šviežių šių grybų šaldyti ekspertas nerekomentuoja – pasak jo, atitirpę jie praranda struktūrą ir gali tapti guminiai. Taip pat rekomenduojama prieš valgant grybus šiek tiek pakepinti.
Grybas gausus įvairių medžiagų
Paprastasis trimitėlis vertinamas ne tik dėl išskirtinio skonio ir aromato. Pasak mikologo, šiame grybe aptinkama įvairių žmogaus organizmui reikalingų medžiagų, jį valgyti – ne tik skanu, bet ir sveika.
„Paprastasis trimitėlis pasižymi antioksidacinėmis, priešuždegiminėmis, imunitetą reguliuojančiomis bei antibakterinėmis savybėmis. Jis gali padėti stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje, be to, šiuose grybuose yra nemažai vitamino B12“, – vardija J. Kasparavičius.
Vis dėlto, kaip ir kitų valgomųjų grybų, trimitėlių nereikėtų laikyti vaistu ar pagrindiniu reikalingų medžiagų šaltiniu. Grybais galima paįvairinti mitybą, jais pagardinti įvairius patiekalus.
Grybautojams gera žinia ir tai, kad nuodingų „dvynių“ paprastasis trimitėlis neturi. Tiesa, labai jaunus ar išblukusius grybus kartais galima supainioti su raukšlėtuoju trimičiuku (Pseudocraterellus undulatus). „Pastarasis taip pat yra valgomas, tik laikomas prastesnio skonio grybu“, – paaiškina mikologas.
Taigi net ir suklydus šios dvi rūšys apsinuodijimo pavojaus neturėtų kelti. Vis dėlto specialistai primena bendrą grybautojų taisyklę – rinkti reikėtų tik gerai pažįstamus grybus, o kilus abejonių radinį geriau palikti miške.
Mėgsta augti šlaituose ir grioviuose
Nors paprastieji trimitėliai nėra itin reti grybai ir juos galima aptikti visoje Lietuvoje, vietos, kuriose jie mėgsta augti, yra gana specifinės. Pasak mikologo, šie grybai dažniausiai auga mišriuose miškuose, kuriuose gausu plačialapių medžių.
„Paprastasis trimitėlis gyvena simbiozėje su ąžuolu, skroblu, net lazdynu, bet gali, jeigu auga, su buku, o kartais egle. Jis mėgsta šlaitus, griovas, drėgnus, kalkingus priemolio dirvožemius, bet ne pelkes. Tai gali būti ne visas miškas, o tik kažkokia jo vieta – štai tokių vietų ir reikėtų ieškoti“, – sako J. Kasparavičius.
Pašnekovo teigimu, vis dėlto dažniausiai šie grybai randami Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvoje, o jų sezonas įprastai tęsiasi nuo liepos iki rugsėjo.