„Persikraustymas ženklina ne tik fizinį, bet ir institucinį pokytį: nuo miško ramybės – į atvirą, miesto ritmui pasiduodančią kultūros erdvę“, – naują centro etapą apibrėžia vienas iš persikėlimo proga rengiamos parodos ir performansų programos „Aritmofilija bei deliuzijos ir rezonanso technologijos | Rupert atidarymo programa“ kuratorių JL Murtaugh.
Paroda veiks nuo spalio 24 iki lapkričio 1 dienos, žiūrovai laukiami naujose „Rupert“ erdvėse, kur bus galima ne tik apžiūrėti parodoje eksponuojamus menininkų kūrinius, bet ir dalyvauti pokalbių, peržiūrų programoje, aplankyti „Rupert“ alumnių kūrybines studijas visame mieste.
Pirmą kartą savo kūrybą Lietuvoje pristatys tarptautinė menininkų grupė – Meriem Bennani, Nolanas Oswaldas Dennis, Toril Johannessen, Hanne Lippard ir Nuova Orfeo. Parodoje dalyvauja ir „Rupert“ alumnės – Donna Marcus Duke, Gosia Lehmann ir Ieva Rižė, kūrybines studijas atvers Anastasija Sosunova, Julijonas Urbonas, Algirdas Jakas.
Atidarymo paroda „Aritmofilija bei deliuzijos ir rezonanso technologijos“ tyrinėja šiuolaikinį santykį tarp kūrybos, skaičiavimo ir iliuzijos. Ką reiškia meilė skaičiams kultūros institucijų, meno vertinimo ir politinių sistemų kontekste? Ir kaip meno organizacija gali išlaikyti kūrybinį jautrumą pasaulyje, kuris viską siekia paversti duomenimis?
Apie tai – Laisvės Radzevičienės pokalbis su parodos kuratoriumi JL Murtaugh.
– Kaip kilo projekto „Aritmofilija bei deliuzijos ir rezonanso technologijos“ idėja? Ir kaip ši tema susijusi su „Rupert“ centro kraustynėmis į miesto centrą?
– Prieš daugiau nei metus su „Rupert“ centro vadove Viktorija Šiaulyte pradėjome kalbėti, kad persikraustymas iš miško į miesto centrą galėtų tapti gera proga permąstyti „Rupert“ vaidmenį ir galbūt apskritai pakeisti požiūrį. Dalijomės daugybe idėjų, tačiau tuo metu dar nežinojome, kokią jos įgaus formą.
Praėję metai mūsų centro komandai buvo gana sudėtingi. Laimei, Alternatyviosios edukacijos programa suteikė įkvėpimo ir naujos energijos. Ypač tai pasimatė praėjusį lapkritį, kai Vilniaus kompozitorių namuose surengėme baigiamąjį AEP renginį. Organizavome jį kartu su kolege Goda Palekaite ir tai komandai buvo tarsi lūžio taškas. Viena iš renginio dalyvių – britų rašytoja, atlikėja ir kuratorė Donna Marcus Duke surengė išskirtinį drąsių idėjų performansą-paskaitą. Įsiminė jos išsakyta mintis, kad svarbu neracionaliai tikėti institucijos galimybėmis, jomis pasikliauti tarsi deliuzijos technologija.
A.Vasilenko/Pranešmo autorių nuotr. /Donna Marcus Duke
Apsisprendę persikelti į miesto centrą, klausimų turėjome iki pat vasaros vidurio. Kai tapo aišku, kada galėsime atidaryti naują erdvę, pradėjome svarstyti, kurios menininkės ir menininkai galėtų dalyvauti parodoje. Netrukus atradome daugybę bendrų temų.
„Aritmofilija“ radosi ir dėl to, kad norėjome pakviesti apsvarstyti, kaip valstybinės ar privačios institucijos vertina meninę sėkmę. Pakalbėti, kad kai kurie menininkai šiandien meta iššūkį duomenų mokslo gebėjimui kiekybiškai įvertinti idėjas ir parodo, kaip toks požiūris gali ne tik ne tik slopinti kūrybiškumą, bet ir nuslėpti tam tikras išankstines nuostatas, eliminuoti kitus svarbius kūrybiškumo aspektus. Kadangi „Rupert“ visada buvo menininkų prieglobstis, atrodė, jog dabar, kai įsitvirtiname mieste, iškelti šį konfliktą į pirmąjį planą, yra tinkamas metas.
– Kaip jūs pats interpretuojate aritmofiliją – meilę skaičiams?
– Aritmofilija iš pirmojo žvilgsnio gali pasirodyti žaisminga. Vis dėlto tai nėra teigiama būsena. Ir ne spekuliacija – šiandien jau labiau norma, su kuria turime skaitytis. Kultūros laukas, kaip ir daugelis kitų, tapo priklausomas nuo biurokratijos, ir ne tik Vilniuje. Sukurta infrastruktūra menui padeda išlaikyti profesionalumą, tačiau nuo politinių manipuliacijų neapsaugo.
Menininkų nuolat prašoma kūrybą pagrįsti duomenimis – kad būtų „efektyviau“, „mažiau švaistymo“ ar dėl kitų biurokratinių priežasčių. Kūrėjai turi įrodinėti, kad jie nepiktnaudžiauja sistema, iš jų reikalaujama kur kas daugiau nei iš verslo ar finansų sektoriaus, nors būtent pelnas nėra nei kūrėjų tikslas, nei siekis.
A.Vasilenko/Pranešimo autorių nuotr. /Donna Marcus Duke
„Aritmofilija“ jokiu būdu nėra raginimas keisti meno vertinimo kriterijus. Tai greičiau klausimas – ko apskritai visuomenė nori iš kultūros?
– Kaip atrinkote menininkus, kurie šiandien dalyvauja jūsų projekte?
Kai kurie menininkai – mūsų rezidencijų ar edukacijos programų alumnai. Kiti – tie, su kuriais palaikome profesinius ryšius, savo kūrybą Lietuvoje pristatantys pirmą kartą.
Pavyzdžiui, Gosia Lehmann, buvusi „Rupert“ rezidentė, Donna ir Ieva Rižė – AEP alumnės. Su Hanne Lippard ir Nolanu Oswaldu Dennisu planuojame tęsti bendradarbiavimą ateityje. Toril Johannessen ar menininkų grupės „Nuova Orfeo“ narės – žmonės, su kuriais bendradarbiauju jau daugiau nei dešimtmetį. Daugelį metų seku ir Meriem Benanni kūrybą. Norėčiau paminėti architektus Oną Lozuraitytę ir Petrą Išorą bei naujus mūsų grafikos dizainerius Janą Sofie Liebe ir Augustiną Milkų. Šių kūrėjų indėlis į „Rupert“ viziją naujajame centro etape yra itin svarbus.
A.Vasilenko nuotr. /Ieva Rižė „imagine GOAT talking“
– Kodėl atidarymo renginį nusprendėte išdalinti skirtingoms auditorijoms – rėmėjams, profesionalams, visuomenei ir netgi vietos bendruomenei?
– Ši proga svarbi ir pačiam „Rupert“ centrui, ir mūsų bendruomenei, todėl norėjome įtraukti skirtingas auditorijas. Naujieji „Rupert“ dalinininkai, padovanoję centrui ir Vilniaus miestui šias išskirtines erdves, be jokios abejonės nusipelno ypatingo dėmesio. Taip pat svarbūs ir tie, kurie visus tuos metus kūrė „Rupert“. Norime, kad kuo daugiau žmonių turėtų progą mus pažinti iš naujo ir pamatytų, kas esame šiandien.
– Kaip naujoji erdvė Mindaugo gatvėje keičia „Rupert“ santykį su miestu?
– Skaidrumas – ne tik metafora. Naujoji erdvė turi didžiulį langą į judrią gatvę, o tai kardinaliai keičia mūsų santykį su miestu. Valakampiuose atvykusius į „Rupert“ pasitikdavo medinė siena ir paslėptas įėjimas – gražu, ramu, bet uždara. Dabar tapome miesto dalimi.
Iš atokaus miško persikėlėme į vietą, kur šalia gyvena kiti, o tai padeda kurti naujus santykius ir būti išties atviriems.
Atidarymo savaitgalis – ir šventė, ir apmąstymas, ką nuveikėme, ko pasiekėme ir kokie pokyčiai mūsų laukia.
Turiu pasakyti, kad Vilnius nebėra toks pat miestas, koks buvo, kai „Rupert“ kūrėsi. Pakito daug kas – regiono problemos, ekonomika, politika, menininkų poreikiai. Netgi „Rupert“ komanda keitėsi. Publikacijoje „Aritmofilija“ mūsų vadovė V. Šiaulytė rašo, kad „Rupert“ visada keitėsi – pokytis yra mūsų DNR dalis.
Pranešimo autorių nuotr. /Meriem Bennani „Life on the CAPS“
– Kiek laiko jūs pats gyvenate Lietuvoje?
– Į Vilnių atvykau 2020 metų rudenį. Nesitikėjau pasilikti taip ilgai, tačiau Vilnius ir Lietuva nuolat siūlo įdomių iššūkių – iš esmės būtent „Rupert“ iššūkis mane čia ir laikė.
Kaip daugeliui migrantų, tam tikri dalykai man lieka nematomi – ne dėl kalbos, dėl socialinių niuansų, kurie įgyjami laikui bėgant. Vis dėlto tai, kas mane čia traukė, dar labiau sustiprėjo: Lietuvoje išskirtinai daug talentingų, motyvuotų, protingų ir plačiai mąstančių žmonių, kurių vidutinybės netenkina. Čia niekas nesako: „Neįmanoma“. Žmonės ieško sprendimų, palaiko naujas idėjas, diskutuoja ne tik apie rezultatus, bet ir apie motyvus. Kūrybos laukas čia iš tiesų solidarus.
– Ar atidarymo renginiai kaip nors reaguoja į politinę ir kultūrinę situaciją Lietuvoje?
– Neįmanoma nereaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Tai, kas vyksta, nėra nauja – dabartinės problemos yra senesnių įtampų atspindys. Iškyla klausimas, ko visuomenė tikisi iš kultūros ir jos kūrėjų? „Rupert“ gali tokį klausimą kelti ir gali ieškoti atsakymų.
Naujasis centras įsikūręs tarp institucijų, kurios veikia ir Lietuvoje, ir pasaulio kultūros lauke – mokyklų, ministerijų, korporacijų, o greta – Baltarusijos ambasada. Ši kaimynystė, savaime suprantama, veikia mūsų kontekstą.
A.Vasilenko nuotr. /Ieva Rižė „imagine GOAT talking“
Per pastaruosius dešimtmečius Lietuva sukūrė stiprų šiuolaikinei kultūrai atviros šalies įvaizdį. „Rupert“ visada buvo viena iš platformų, jungiančių vietinius ir tarptautinius kūrėjus. Dabar siekiame dar labiau stiprinti tai, ką darėme – norime būti kūrybinio solidarumo erdvė, palaikanti meninį tyrimą, inovacijas ir ryšius tarp menininkų.