Ukraina pastaruoju metu intensyvina ilgojo nuotolio smūgius Rusijos gilumoje, taikomasi į Rusijos bendrovės „Wildberries“ logistikos centrus bei į naftos perdirbimo gamyklas. Dėl to sutriko kuro tiekimas, nepatogumų patiriama ir dėl kai kurių prekių trūkumo.
Kokiomis nuotaikomis gyvena rusai, Baltarusijos leidiniui „Zerkalo“ papasakojo keli baltarusiai.
Nuovargis
Pasak 42 metų Jelenos, kai Ukraina pradėjo smūgiuoti naftos perdirbimo gamykloms, Sankt Peterburge ne iš karto ir ne visur buvo galima įtarti, kad kažkas vyksta.
„Problemos pirmiausia atsirado šiaurinėje miesto dalyje, o vėliau – visame mieste. Tačiau jos buvo gana nedidelės: pavyzdžiui, tik vienoje iš trijų degalinių nebūdavo 95 markės benzino. Buvo įvesti pardavimo ribojimai, tačiau eilių iš esmės nebuvo.
Liepos pradžioje važiavau į Baltarusiją. Dar prieš išvykdama stengiausi, kad automobilio bakas visada būtų pilnas. Kitaip tariant, jei šiek tiek pavažinėdavau po miestą, įsipildavau dar dešimt litrų – dėl visa ko. Ir tai nepaisant to, kad vairuoju hibridinį automobilį.
Važiuojant į Baltarusiją per Leningrado sritį benzino dar buvo, nors galiojo tam tikri apribojimai. Už Lugos (apie 150 km nuo Sankt Peterburgo) daugumoje degalinių buvo tik dyzelinas arba jos apskritai buvo tuščios. Tik vienoje vietoje buvo 92 markės benzino. Tačiau net ten nebuvo jokios eilės.
Grįžtant atgal visuose didesniuose miesteliuose jau buvo ir 95 markės benzino, o Sankt Peterburge – visur, kaip įprasta. Atrodė, kad net ir be apribojimų (tiesa, pati nebandžiau piltis degalų, nes pilno bako man jau nebereikėjo)“, – pasakoja moteris.
Anot jos, visuotinis nuovargis dėl karo pradėjo ryškėti dar 2025 metų gruodį. Tai buvo juntama net be žodžių – tiesiog „dėl beveik visiškai išnykusios šventinės nuotaikos“.
Apie karą nekalbama
Pasak moters, gatvėje, tarp pažįstamų ir net tarp draugų maždaug nuo 2022 metų antrosios pusės apie karą apskritai nepriimta kalbėti. Šios temos tarsi nėra – jos negirdėti ir nematyti.
„Aiškintis pašnekovo poziciją (karo klausimu – red.) laikoma prasto tono ženklu. Anksčiau vyro darbe ir draugų susibūrimuose virtuvėse vykdavo karšti ginčai. Tačiau jau seniai visi šią temą tarsi „pakišo po kilimu“. Nerašyta taisyklė, kurios laikosi visi“, – kalba moteris ir pabrėžia, kad dabar apie karą ji pati kalbasi tik su savo vyru. Ir tai – vos vienu sakiniu.
„Niekas nenori nei kalbėti, nei diskutuoti, nei net galvoti apie tai“, – priduria ji.
Kitas „Zerkalo“ pašnekovas 41 metų Jegoras sako, kad žmonės Rusijoje yra ištikti šoko ir tiesiog nesupranta, kaip jų šalyje gali vykti tokie dalykai.
„Rusijoje aštuonerius metus dirbau pamaininį darbą aukso telkinyje Magadano srityje ir uždirbdavau labai didelius pinigus. Prasidėjus karui nusprendžiau, kad nebegaliu likti šioje šalyje, todėl darbdavys mane perkėlė dirbti į vieną iš Vakarų Europos valstybių.
Nuo to laiko palaikau ryšį su kai kuriais buvusiais kolegomis, kurie į tai, kas vyksta, žiūri blaiviai. Dirbau vienoje didžiausių Rusijos aukso gavybos įmonių. 2022 metais visiems atrodė (taip mus įtikinėjo ir vadovybė), kad tai truks vos porą mėnesių – esą tai net ne karas, o daugiausia trumpalaikis konfliktas. Mano vadovautame padalinyje dirbo trys vaikinai, kurių jau nebėra tarp gyvųjų: vienas buvo mobilizuotas, antras išėjo kaip savanoris, o trečias – dėl pinigų“, – pasakoja jis.
Remdamasis buvusių kolegų pasakojimais jis daro išvadą, kad Magadano srityje padėtis labai sunki: nėra kam dirbti, o kvalifikuotų specialistų šioje siauroje srityje labai trūksta.
„Sankcijos smarkiai apribojo galimybes naudotis Vakarų įranga, todėl bet koks remontas virto sudėtingu projektu, kaip apeiti ribojimus. Taigi technologinės sankcijos veikia“, – tęsia jis.
Painiava žmonių galvose
„Neseniai su buvusiais kolegomis aptarėme naujausius smūgius naftos perdirbimo gamykloms ir „Wildberries“ sandėliams. Žmonės, be abejo, yra ištikti šoko ir nesupranta, kaip jų šalyje apskritai gali vykti tokie dalykai. Pastebiu, kad tarp jų vis labiau stiprėja nerimas net dėl kelionių po pačią Rusiją. Pabrėšiu, kad bendrauju tik su tais žmonėmis, kurie nuo pat pradžių suprato situaciją ir suvokė viso to, kas vyksta, siaubą“, – kalba iš Rusijos dabar jau išvykęs Jegoras.
Tuo metu 41 metų Igoris vis dar dirba Rusijoje. Pasak jo, kai 2022 metais Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, dauguma rusų buvo sutrikę – jie nesuprato, kas vyksta. Tačiau esą tikėjosi, kad tai truks neilgai.
„Buvo ir tokių, kurie su džiaugsmu klijavo Z raides ant automobilių ir vilkėjo marškinėlius su šiuo simboliu. Su tokiais žmonėmis daugiau nebebendrauju.
Dabar, praėjus ketveriems su puse metų nuo karo pradžios ir prasidėjus tolimojo nuotolio smūgiams prieš naftos perdirbimo gamyklas bei logistikos centrus, visi, su kuriais palaikau ryšį, jau pasisako prieš karą. Tai, kad Ukraina bombarduoja Rusijos teritoriją, ir visa istorija su degalų trūkumu jų priimama gana rezervuotai. Jie, žinoma, nesidžiaugia bombardavimais, bet ir nereiškia dėl jų nepasitenkinimo“, – kalba Igoris ir taip pat pabrėžia, kad darbe politika niekada neaptarinėjama.
Visgi, pasak jo, netgi ir nepritariančių karui žmonių galvose vyrauja painiava – imperinės ambicijos, nostalgija Sovietų Sąjungai ir kartu noras gyventi demokratinėje valstybėje.
Ukraina smūgiuoti į Rusijos milžinės „Wildberries“ logistikos centrus pradėjo liepos viduryje. Nuo tada nukentėjo daugiau kaip dešimt objektų – nuo pietinės Rusijos iki Uralo. Per atakas žuvo keli žmonės, dar kelios dešimtys buvo sužeisti. Rusijos žiniasklaidos vertinimais, paremtais ekspertų analize, „Wildberries“ neteko mažiausiai 17 proc. sandėliavimo pajėgumų, o platformoje prekiaujantys pardavėjai patyrė beveik 280 mlrd. rublių (apie 3,5 mlrd. JAV dolerių) nuostolių. Į šią sumą neįtraukti pačios prekyvietės patirti nuostoliai.