Parką kūrė ne sau, o žmonėms
Anot skulptoriaus, kai pagauni formą, apima toks kūrybos geismas, kad nustoja egzistuoti laikas ir fiziologiniai poreikiai, tad lieka tik jis ir akmuo.
„Skulptūrų jau pakanka. Aš tą parką vis tiek žmonėms, o ne sau. Nors darau dėl širdies malonumo, bet jis vis tiek visuomenei“, – pasakojo menininkas.
Prieš du dešimtmečius panevėžietis Leonardavo kaime įkūrė skulptūrų parką. Tiesa, pirmumo teisė čia išliko dvarvietės medžiams, krūmams, samanoms ir žolėms, o tik paskui – menui.
„Tokį santykį surandi – menas kartu ir gamta, ir natūra. Ir tarsi taip turėjo būti, tarsi buvo nuo kažin kada“, – kalbėjo pašnekovas.
Kadangi Alfridas Pajuodis yra menų gimnazijos pedagogas, per atostogas jį, kaip kūrėją, galima rasti prie skulptūrų mieste., o kaip parko darbininką – su dalgiu už 30 kilometrų nuo Panevėžio.
Vietiniam kaimo žmogui ne visada lengva paaiškinti, kad menininko požiūris į meną gamtoje yra laisvesnis ir kitoks. Vis dėlto norinčiųjų niekas nestabdytų – galima ateiti, padėti, nušienauti, juk parką menininkas įkūrė ne tik sau.
Skulptoriaus valdoma dvarvietė jam atiteko mainais už paveldėtą tėvų žemę.
„Paliko dukrai kultūrinę veiklą, t. y. ir fortepijonas čia buvo, ir prancūziškų knygų biblioteka – viena didžiausių Lietuvoje. Dabar jos visos Respublikinėje bibliotekoje“, – pasakojo A. Pajuodis.
Dvarvietę gavęs menininkas kultūrą sugrąžino į vos kelių trobų kaimelį.
„Menai ant kokių dviejų hektarų, bet čia yra ploto daugiau“, – sakė jis.
Lankytojų netrūksta, nors paramos – nė euro
Parke stovinčios skulptūros – abstrakčios, todėl kiekvienas jas gali perskaityti savaip. Be to, menininko idėjos filosofinės, sunkios ir užkoduotos.
„Kosmologinis – rytas, vakaras, naktis, diena. Čia Žemės sfera, o čia dangaus sfera, erdvė ir laikas“, – vieną iš kūrinių aiškino skulptorius.
Vis dėlto rimtojo meno parkas atokiame kaime, anot menininko, neturėtų apsunkinti ar net kankinti žmogaus.
„Nieko, man gražu ir labai patinka seni medžiai“, – sakė vietos gyventoja.
„Kam nepatinka skulptūros, tie žiūri į dangų, natūrą, žoles, klauso paukščių ir puikiausiai jaučiasi“, – kalbėjo A. Pajuodis.
Akmens parkas visus du dešimtmečius gula ant vienintelio šeimininko pečių, nes yra įkurtas jo žemėje.
„Aš parašiau ir daug gerų projektų, t. y. apie dešimt. Per tuos metus pateikdavau po vieną ar du. Jau kiek metų atgal, o absoliutus nulis“, – teigė skulptorius.
Tiesa, nulio negalima taikyti nei parko žinomumui, nei lankytojų skaičiui. Vien iš mokytojo algos išlaikomas Mėnulio akmens skulptūrų parkas yra įrašytas į lankytinų objektų sąrašą.