2025-10-24
„Žinau, kad užkniso sausekai, mes irgi valgome sausekus, kaip ir jūs, juk čia kariuomenė, vyrai“, – aktorystės meną įvaldęs Fuzilierių bataliono vadas taria Kairių poligono palapinių stovyklos „Vakaris“ kariams rezervistams, kurie žiūri į jį nusivylusiomis akimis. Didis sauso maisto davinių valgytojas, žinoma, pastebėtas valgantis sauso maisto davinius ir restorane „Trys Mylimos“. Kas galėjo pagalvoti, kad Lietuvos kariuomenė sauso maisto davinys pateikiamas ir „a la carte“.
Na bet tačiau, tai buvo tik įžanga rezervistams, atvykusiems pratybauti net 19 dienų šlapiame ir rudeningame pajūryje.
Karinių jūrų pajėgų nuotr.
Pirma savaitė buvo skirta pasiruošimui, įgūdžių atšviežinimui, naujų ginklų valdymo apmokymams, ekipuotės išdavimui ir t.t. Viskas būtų puiku, jeigu tai būtų pasiruošimas tipinėms žaliosios taktikos pratyboms, o bet tačiau.
Po savaitės atsainiai vedamų veiklų, ko gero, profesinės karo tarnybos kariai skuba ruoštis tam, kas pareis (jiems pratybų scenarijus aiškesnis iš anksčiau). Po poros dienų, praleistų šaudykloje, kur iššauti 25 šovinius reikėjo mirkti ant lietaus 8 val. (kai kurie kariai taip ir nesulaukė savo eilės, tad teko kartoti linksmybes ir kitą dieną) bei kelių rytinių mankštų, kurios priminė pensionato aerobikos būrelį, atėjo pratybų aktyviosios fazės pradžia.
Tranšėjos Kairių poligone, smėlio maišų gynybinės pozicijos Melnragėje ir pozicijų apsauga skamba kaip visai įveikiamos užduotys 4 būriams rezervistų. Bet štai pradeda suktis nuostabūs sistemos dantračiai ir kariai naktį prieš iškeliaudami į savo užduotis sužino, kad jiems teks kiekvieną naktį miegoti savo pozicijose. Šis sprendimas atkeliauja tiesiai iš štabo, paskutinę minutę, galimai iš vieno itin pasižymėjusio savo šlykščiu charakteriu, egomanija ir hipokritiškumu aukšto laipsnio karininko, kurio pavardė rimuojasi su nuostabiu žargoniniu terminu „Pizdukas“.
Ši naujiena gal ir būtų iš dalies suprantama, na, visgi pratybos, treniruojamės, kaip būtų realioje situacijoje, bet štai logistikos depai, išdavinėdami ekipuotę, pirmąją dieną susinervinusiam intendantui bedė pirštu į lentelę ir aiškino „dabar +10, žieminių miegmaišių išduoti negalima“.
Žinoma, pirmąją naktį temperatūra krenta iki 0 laipsnių ir vasarinio miegmaišio neužtraukiama skylė gaiviam orui įleisti karštomis vasaromis, tampa nuostabiu įrankiu bausti karį nuo nepelnyto miego, kuris visą dieną kasė apkasus bei tranšėjas atviroje vietovėje, kad fotografai galėtų padaryti gerų nuotraukų.
Kariai, Melnragėje visą dieną kasę 60 l smėlio maišus ir nešioję juos 200-300 m, priversti miegoti pozicijose ant kopų, kur juos talžo nuostabus jūros vėjas, apdovanojantis juos rytiniu šerkšnu ant batų ir surakintomis nugaromis.
Pirmos nakties rezultatas: 13 komisuotų karių ir 20+ karių, kuriems skiriamas poilsis dėl įvairių sveikatos sutrikimų. Šiek tiek daugiau nei būrio kaip nelikę.
Antrąją dieną nuotaikos slogios, vienas būrys grasina protestu bei žurnalistų dėmesiu, jei nebus parvežti ilsėtis į šildomą patalpą. Užduotis nesikeičia ir darbai tęsiami toliau.
Šalta, tad vienintelis pasirinkimas sušilti yra kasti ir dirbti toliau. Profesionalios tarnybos kariai dėl karių stygiaus ir baimės savo karjerai, jei iškelti objektyvai bus neįgyvendinti, vis daugiau kasa ir stato patys, vis daugiau ir daugiau murmėdami „pakazucha, betvarkė, imkit visi pliusus…“.
Bet staiga, sklindant gandams apie į biuletenį išėjusį logistikos valdymą, atvažiuoja kuopininkas lankyti savo retėjančių būrių. Kuopininkas pripažįsta, jog yra negerai ir praneša, kad žieminiai miegmaišiai užpirkti ir pakeliui, kad kariai bus pervežami miegoti į stovyklavietę su šildomomis palapinėmis, o karštas maistas bus teikiamas mažiausiai 2 kartus į dieną.
Kariai maloniai jam duoda žinoti, kad nors ir tai yra sveikintina, bet problemos galėjo būti matomos ir anksčiau, visur jaučiamas chaosas, resursų stygius, koordinavimo bėdos, žuvis pūva visgi nuo galvos, o planas be planavimo ir visko darymas „iš eigos“ priveda prie tokių rezultatų.
Skamba tik grubus „ne“ iš kuopininko ir nesibaigiančios pasakos, kaip dabar visi sunkiai dirba su įvairiais poetiškais nukrypimais.
Rezervistai – C kategorijos vairuotojai, statybų inžinieriai, sandėlių vadovai, vadybininkai bei buvę PKT kariai ir aibė kitų specialistų – puikiai mato, kaip vyksta netvarka, bei turi žinių ir sugebėjimų planuoti, organizuoti ir valdyti situaciją žymiai kompetentingiau, negu jų vadai, bet jų žinių niekam nereikia, už juos geriau viską supranta guminiai generolai bei ką tik šaukimą baigę 19-mečiai skyrių vadai.
Specialistams geriau kastuvą į rankas, karutį vežimui, akmens plytelių pjūklą medžio lentoms pjaustyti, kuvaldą ir patarimas – „neieškokit logikos, čia kariuomenė“.
Žaidybinės pratybų situacijos, priešo reidai, budrumo lygio pakėlimai, per šaukimą kėlę adrenaliną ir motyvaciją, įsijautimą, visame šitame absurdo teatre visiems kariams atrodo tiesiog kaip užknisantys formalumai, trukdantys greičiau baigti katorginius darbus.
Taktikuoti ir strateguoti, žaidybinis azartas laimėti prieš priešą yra lygus 0. Ir dėl visai suprantamų priežasčių, tad apie taktiką daug nenoriu rašyti, nes jei priešas žinotų pasiruošimo lygį… Na, geriau net negalvoti apie tai…
Dienos slenka toliau, iš kiekvieno būrio dirbančių likę apie skyrius, skyrius su puse, vidutiniškai 30-40% pajėgumų. Kariai kasa ir neša 10+ valandų per dieną, po poros valandų vėl važiuoja budėti prie pozicijų ir saugoti jas, kad kas neįkristų į koncertiną. O kartais ir laukia vėluojančio paėmimo 4 val. Kadangi kažkas kažkur pranešė, kad visi kariai nugabenti, tad pavargę vairuotojai užmiega prie vairo.
Staiga keičiasi kuopos vadas, naujasis turi atnešti tvarką! Ir šis inspektuodamas karių vargais negalais įrengtas pozicijas įsako jas perkėlinėti 5 m į kairę. Pagaliau, žmogiškumo švyturys vedantis mus iš tamsios nelaimių jūros!
Pratybos, turėjusios būti PR stebuklu, greitai tampa PR tragedija. Purvini ir šlubčiojantys kariai filmuojami stumdantys karučius ar patruliuojantys palei drakono dantis. Vatnikai ir tratai šėlsta iš džiaugsmo socialinėje medijoje, o vietiniai gyventojai juokiasi iš karių ir pirštu rodo į smilkinį. Pasitaiko ir gerų žmonių, kurie iš gailesčio atiduoda kariams savo pirkinius – obuolius, bulvių traškučius, energetinius gėrimus.
„Jūs čia 3 savaites, mums tai čia visą laiką taip…“. „Po jūsų 2 savaites tvarkytis, o lapkričio 17 ateina šaukimas…“.
Turiu čia rašyti šį liudijimą ir kelti tai į viešumą, nes profesinės tarnybos kariai negali, kadangi bijo dėl savo karjerų, kadangi puikiai žino, jog nepaisant vakarietiškos kariuomenės doktrinos, ten aukštai smegenys giliai sovietiškai supuvusios ir juos baus už sveiką protą, diskusiją ir nuoširdų atgalinį ryšį bei numes ant jų dar daugiau darbo.
„Čia bus paskutinis mano rezervas, geriau jau mokėsiu baudas, negu čia p*stis…“.
Turiu apie tai rašyti, nes tai, kas vyksta dabar, nestiprina mūsų valstybės ir ėda mūsų brangų karių ir patriotų rezervą per jų nualintas nugaras ir demotyvuotas sielas viso šito šlykštaus absurdo cirko akivaizdoje.
„Jeigu dabar taip, tai kas bus per karą…“ – pasigirsta vis dažniau ir dažniau karių lūpose.
Turiu apie tai rašyti Tėvynės labui!
Nors ir su dideliu kartėliu, bet nežinau, kaip toliau žiūrėti į savo užtarnautą tamsiai mėlyną fuzilieriaus beretę su ta meile ir pasididžiavimu, kuriais į ją dar taip neseniai žvelgiau.
ATNAUJINTA. „Atvira Klaipėda“ paprašė Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento pakomentuoti, kiek tiesos yra šioje skaitytojo nuomonėje ir kaip vertinama ši situacija.
KOMENTARAS
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas
Sunku pratybose – lengva mūšyje! Šis šūkis kaip niekad atspindi šių dienų aktualijas.
Šiuo metu vyksta didžiausios KJP pratybos „Audros smūgis 2025“. Jų tikslas treniruoti dalinių veiksmus ginant Lietuvos pakrantę bei Klaipėdos uostą. Veiksmų scenarijus ir vietovė yra išgalvoti, tačiau artima realiems veiksmams. Mums yra svarbu, kad prie mūsų prisijungė ir rezervo kariai, kadangi šalies gynyba yra mūsų visų reikalas.
Karinių jūrų pajėgų vadovybė rimtai vertina kiekvieną signalą, susijusį su tarnybos sąlygomis, karių saugumu ir užduočių vykdymo kokybei. Pripažįstame, kad ne viskas tobula, tačiau ten, kur matome trūkumus, stengiamės juos šalinti kaip įmanoma operatyviau. Po kiekvienų pratybų renkame pastebėjimus, kuriuos verčiame išmoktomis pamokomis, siekiame tapti sėkminga organizacija.
Šiemet prieš pratybas buvome pasikvietę kolegas iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, kurie su mumis pasidalino uostų ir pakrantės gynybos ypatumais. Tinkamai įrengtos gynybinės pozicijos, inžinerinės kliūtys yra vienas iš svarbiausių veiksnių, įgalinančių sėkmingą užduoties atlikimą bei padeda išsaugoti brangiausią turtą – karių gyvybes. Tą gerąją praktiką naudoja ir toliau naudos Fuzilierių bataliono kariai rengdamiesi atremti galimas priešo pajėgų puolimo operacijas.
Žymos: Audros smūgis | fuzilieriai | Lietuvos kariuomenė | pratybos | rezervistai
Pranešti apie klaidą
PANAŠŪS STRAIPSNIAI