Buvusio Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado manymu, Ukrainai įstoti į Aljansą trukdo tai, kad, esant dabartiniam Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išsivystymo lygiui, neįmanoma prisijungti prie organizacijos, besivadovaujančios Antrojo pasaulinio karo laikų doktrinomis.

V. Zalužnas paragino sutelkti dėmesį į kitus, jo manymu, veiksmingesnius bendradarbiavimo saugumo srityje formatus. Jo pasiūlymas sukėlė diskusiją dėl Ukrainos euroatlantinio kurso ateities. Kiek realistiškas šis vertinimas? DW pasiteiravo ekspertų.

Šiandien NATO bijo karo, tuo naudojasi Rusija

Globalistikos centro „Strategija XXI“ saugumo programos vadovas Pavelas Lakuičukas mano, kad V. Zalužnas iš principo nepasakė nieko naujo, kadangi visi ir taip mato, kaip pastaruoju metu keičiasi NATO. Jo vertinimą ekspertas vadina greičiau šaltu dušu, tiesa, naudingu ukrainiečiams.

Anot P. Lakuičuko, dabartiniai Aljanso sunkumai turi gilias istorines šaknis. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, NATO faktiškai prarado savo pagrindinį priešą ir ėmė ieškoti naujo vaidmens. „Kai žlugo Varšuvos sutartis ir Sovietų Sąjunga, NATO susidūrė su tapatybės krize. Prasidėjo kalbos apie kovą su piratais, narkotikų kontrabanda, apie taikos palaikymo operacijas. Per tą laikotarpį Europa neteko didžiosios dalies savo gynybinių pajėgumų“, – interviu DW pažymėjo P. Lakuičukas.

Būtent tas užsitęsęs laikotarpis, mano ekspertas, ir privedė prie to, kad daugelis Europos valstybių faktiškai nusirito prie pacifizmo. P. Lakuičukas įsitikinęs, kad šiandien pagrindinė problema yra ne tik NATO kariniai pajėgumai, bet ir Aljanso nares kamuojantis psichologinis karo baimės veiksnys. „Šiandien NATO bijo karo. O jeigu tu bijai, ir priešais tai mato, tai kalbame jau ne apie atgrasymą, bet apie šantažą. Būtent tuo ir naudojasi Rusija“, – sako ekspertas.

Ukrainą ne visi laiko Europos saugumo veiksniu

Kita vertus, jo manymu, kelete Europos sostinių Ukraina kol kas nėra laikoma veiksniu, be kurio Europos saugumas yra neįsivaizduojamas. Europoje, įsitikinęs ekspertas, iki šiol manoma, kad rizika, susijusi su Ukrainos naryste NATO, viršija galimą naudą. Bet kai jie supras, kad būtent Ukraina pajėgi ginti Europą kartu su sąjungininkais, sprendimas bus visiškai kitoks.

Ekspertas mano, kad Ukrainos narystės NATO klausimas visada buvo pirmiausia politinis, o ne techninis. P. Lakuičuko teigimu, NATO istorija rodo, kad sprendimai į savo gretas priimti naujų narių buvo priimami tada, kai tai buvo naudinga Aljanso strateginiams interesams.

„Kai NATO reikėjo Šiaurės Europos šalių, jokių problemų dėl kriterijų neatsirado. Kol dalis sąjungininkų mano, kad Ukrainos narystės keliamos rizikos viršija naudą, sprendimas atidedamas“, – paaiškino analitikas.

Kuri kuriai reikalingesnė?

Tuo tarpu daryti kategoriškas išvadas, kad Ukraina niekada netaps Aljanso nare, dar per anksti, nes situacija pasaulyje nuolat keičiasi. Tokią nuomonę DW skirtame komentare išsakė pilietinės lygos „Ukraina – NATO“ pirmininkas Serhijus Džerdžas.

Anot jo, taip pat svarbu suprasti, kokiai auditorijai buvo skirtas V. Zalužno pareiškimas. S. Džerdžas mano, kad buvusio ginkluotųjų pajėgų vado žodžiai galėjo būti adresuoti Vakarų partneriams kaip savotiškas raginiams aktyviau svarstyti Ukrainos narystės NATO klausimą.

Eksperto teigimu, integracija į Aljansą nėra tik būsimos narystės dalykas. Jis priminė, kad dar prieš prasidedant deryboms dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES) būtent bendradarbiavimas su NATO tapo kompleksinio Ukrainos valstybės reformavimo pagrindu.

„Judėjimo NATO link reikia ne tiek Aljansui, kiek Ukrainai. Mes reformuojame savo kariuomenę, valstybės valdymo sistemą, saugumo sektorių. Tai pokyčiai, kurių reikia, visų pirma, mums“, – kalbėjo S. Džerdžas. Vis dėlto analitikas įsitikinęs, kad net jeigu kelias į narystę pasirodys besąs ilgesnis, nei tikėtasi, tai nėra pagrindas atsisakyti strateginio kurso.

Naujos sąjungos saugumo srityje ir Ukraina

Razumkovo centro vieno iš užsienio politikos ir tarptautinio saugumo programos direktorių Oleksijaus Melniko manymu, V. Zalužno žodžiai ir naujų sąjungų būtinybė nereiškia NATO atsisakymo. Greičiau turimas omenyje procesas, jau prasidėjęs pasikeitus saugumo terpei ir atsiradus abejonių dėl Aljanso vienybės.

„Jau matome vadinamąją Norinčiųjų koaliciją, gilesnį Ukrainos bendradarbiavimą su Jungtine Karalyste, Prancūzija, Vokietija, Baltijos bei Skandinavijos šalimis. Šie formatai ateityje gali įgauti labiau institucinę formą“, – pažymėjo O. Melnikas. Jis įsitikinęs, kad tokios sąjungos kuriasi dėl bendrų interesų saugumo srityje. Visgi jos negali pakeisti NATO.

„Kalbant apie karinę ir politinę sąjungą, alternatyva NATO šiuo metu neegzistuoja“, – pabrėžė ekspertas. O. Melnikas atkreipė dėmesį, kad beveik visi potencialūs naujų koalicijų dalyviai priklauso NATO. Taigi, jie nekurs konkurento Aljansui.

„Kalbame ne apie alternatyvą, o apie papildymą. Ukraina turi išsaugoti strateginį kursą narystės NATO link ir lygiagrečiai plėtoti pildomus saugumo mechanizmus“, – paaiškino jis. Ekspertas nesutinka su teiginiu, kad Ukrainos kelias į NATO visiškai užblokuotas. Jo manymu, šiandien pagrindinė kliūtis yra karas.

„Sprendimas dabar pakviesti Ukrainą į NATO reikštų automatišką Aljanso įtraukimą į karą su Rusija. Tam nepritars nė viena NATO valstybė narė“, – akcentavo O. Melnikas. Kita vertus, pasibaigus aktyviajam kovinių veiksmų etapui, situacija gali ženkliai pasikeisti. Būtent todėl, anot O. Melniko, kalbėti, kad NATO durys Ukrainai užvertos, kol kas per anksti.