1 nuotr.
Asociatyvi Dirbtinio intelekto sugeneruota nuotrauka
Yra išdidžių drąsuolių, kurie net prie karsto pirmiausia pasitikrina, į kurią pusę pučia vėjas.
Kovoti su mirusiais – vienintelis dalykas, kurį tikrai sugebat. Vienas – išvykęs atostogų, nors atostogos jam nepriklauso. Kitas – apsimetęs negyvu. Nors gal toks jau ir yra.
Keršyti mirusiajam – maždaug tas pats, kas laimėti šachmatų partiją prieš tuščią lentą ir didžiuotis pergale, ar ne, šachmatininke? Ar jau dugnas? Ar dar kas nors pabels iš apačios?
Į laidotuves neateini todėl, kad mirusioji buvo per daug svarbi. Tau atrodo, kad neatėjęs dar kartą ją nubausi ir pažeminsi. Visą gyvenimą laukei tos dienos, kai pagaliau pasijusi nugalėjęs.
Bet mirtis neturi nei pergalių, nei pralaimėtojų, tik labai tiksliai parodo, kas visą gyvenimą buvo laisvas, o kas sėdėjo savo pavydo narve.
Pavydas – svarbiausias tavo apgailėtino gyvenimo darbas, kurį dirbi be išeiginių, algą moki pats, o naudos gauna tie, ant kurių švirkšti savo nuodus.
Kape guli ne tik žmogus. Ten guli visi tavo prasimanymai, visos paskleistos paskalos, visi kruopščiai lipdyti šmeižtai. Kaip gaila – jų nebegalėsi papildyti naujomis serijomis. Nes nebėra kam atsikirsti, nebėra kam gintis. Lieki tik tu su savo voro sąžine. Ir bandai paslėpti kaltę po dar didesne neapykanta.
Baisiausia, kad melavai sau. Pripažinti, kad daugelį metų sąmoningai darkei kito žmogaus vardą, būtų tas pats, kas pripažinti, kad didelė tavo gyvenimo dalis buvo skirta griauti. Todėl kiekvienas geras žodis apie mirusįjį tau skamba kaip kaltinimas. Kiekviena nuoširdi užuojauta – kaip liudytojų parodymai Tikrojo Teismo byloje, kurios tikiesi niekada nesulaukti. Bet sulauksi jau greit.
Jūs nekenčiat mirusiojo net labiau negu šiam gyvam esant. Gyvas žmogus galėjo paneigti melą, o mirusiojo vardą jau gina atmintis, su kuria bylinėtis gerokai sunkiau. Todėl renkiesi vienintelį tau likusį kelią – neateiti. Nes vengi akimirkos, kai pirmą kartą gyvenime tektų susitikti su pačiu savimi.
O juk būtų užtekę ateiti. Tyliai atsistoti tarp kitų, nulenkti galvą ir bent kartą gyvenime nieko nebevaidinti. Tą akimirką būtum ne pažemintas, o pakeltas ir žmonių, ir Dievo akyse. Nes atleidimo vertas tas, kuris išdrįso pripažinti savo nuodėmę. Ji seniai yra tau atleidusi.
Ką gavai? Tuščią kėdę laidotuvėse, dar vieną melą sau ir paskutinę pergalę prieš žmogų, kuris jau nebegalėjo paspausti ištiestos rankos? Kaip ir visos tavo pergalės – nugalėtasis išėjo laisvas, o „nugalėtojas” liko pūti savo neapykantos išskyrų dvoke.
Didžiausias pralaimėtojas ne tas žmogus, kurį palaidojom. Tie, kurie išeina, išsineša viską. Ir galimybę susitaikyti. Ir paskutinę progą tau bent kartą gyvenime pasakyti: „Aš klydau, atleiskit.”
Todėl tau atleidimo taip pat nebus. Niekada.