Tai ne pokštas, o istorinis faktas.
Praėjus pusantro šimtmečio, mokslininkai vis dar ginčijasi: kas iš tiesų pasipylė ant nieko neįtariančių amerikiečių galvų?
1876 m. kovo 3-ąją, apie 11 val. ryto, dangus virš Olimpijos Springso miestelio (Kentukio valstija) staiga aptemo.
Ir netrukus gyventojai pamatė tai, ko buvo neįmanoma pamiršti: iš dangaus, tarsi lietaus lašai, pradėjo kristi nedideli rausvos mėsos gabalėliai.
„Mėsa krito iš dangaus smulkiai rausvais gabaliukais. Atrodė, tarsi pati gamta verktų krauju”, – užrašė dienoraštyje vietos mokyklos mokytoja Meri Krauč (Mary Crouch), viena žinomiausių įvykio liudytojų.
Fermeris Harisonas Hilas iš pradžių pamanė, kad tai yra kažkieno pokštas, bet greitai suprato: tai tikra šviežia mėsa.
Gabaliukai buvo įvairaus dydžio, daugiausia tamsiai raudoni, ir krito gan didelėje teritorijoje.
Žinia apie stebuklą (ar košmarą) pasklido akimirksniu. Viso regiono laikraščiai spausdino įvykį mačiusiųjų pasakojimus.
Kovo 6-ios „Louisville Commercial” net buvo paminėta, kad du vyrai paragavo žalios mėsos ir spėjo, kad tai gali būti aviena ar elniena. O Kraučų šeimos katė, kaip pasakojama, „vaišių iš dangaus” ėdė kiek tik tilpo.
„Lietaus” pavyzdžių buvo surinkta tyrimui. Vienas iš jų iki šiol yra saugomas vietos muziejuje kaip nebylus liudytojas įvykio, metančio iššūkį logikai.
Nepatvirtintos hipotezės
Po mįslingo įvykio specialistai kėlė dešimtis hipotezių. Vardijame žinomiausias – ir priežastis, kodėl nė viena nebuvo visuotinai priimta.
Grobį pametė paukščiai maitėdos (grifai).
Neįtikina, nes nepaaiškina, kodėl mėsa buvo visiškai šviežia ir kodėl jos buvo tiek daug.
Tornado pakelti paskersti gyvuliai.
Nėra duomenų, kad tądien būtų siautėję tornadai. Mažai tikėtina, kad tiek daug gyvūnų atsidūrė vienoje vietoje.
Nežemiška kilmė, galėjo atskristi iš kosmoso.
Gryna spekuliacija be kokių nors patvirtinančių duomenų.
O kas, jeigu tai išvis ne mėsa?
XIX a. 8-me dešimtmetyje „lietaus” pavyzdžiai pateko į mokslininko Leopoldo Brandeiso (Leopold Brandeis) rankas.
Juos ištyręs jis žurnale „Scientific American” paskelbė sensacingą išvadą: „Kentukio „stebuklas” – tai ne daugiau ir ne mažiau kaip nostokas”.
„Nostokas” (Nostoc craneum, pagal L.Brandeiso klasifikaciją) – tai melsvabakterės, sudarančios kolonijas, primenančias drebučių pavidalo gumulėlius. Sausu oru jie yra beveik nepastebimi, bet lyjant išbrinksta, tampa panašūs į mėsą ir gali įgauti rausvą atspalvį.
Ši teorija yra logiška:
„Nostokas” išties gali „kristi iš dangaus”: vėjas pakelia sausas kolonijas, o lietus jas „suaktyvina”, priversdamas kristi ant žemės.
Išbrinkusį „nostoką” išoriškai nesunku supainioti su mėsos gabaliukais.
Melsvabakterės žmogui yra nepavojingos ir kai kur net yra naudojamos maistui.
Bet yra vienas niuansas: L.Brandeiso teorija nepaaiškina, kodėl liudytojai apibūdino „mėsos” skonį kaip panašų į avieną.
Melsvabakterijų skonis yra neutralus. Ir iki šiol nėra vieningos nuomonės, ar pavyzdys muziejuje išties buvo jos, ar kažkas kita.
Šiuolaikinės teorijos
Mokslui vystantis atsirado naujų hipotezių, kurios fenomeną bando paaiškinti remiantis dabartinėmis žiniomis.
Vandens viesulas (waterspout)
Tai yra tornadas, susidarantis virš vandens telkinių. Jis gali į atmosferą įtraukti vandenį, žuvis, varles ir, teoriškai, smulkius gyvūnus ar jų dalis. Tai paaiškintų, kodėl mėsa krito ‚mažais gabaliukais” didelėje teritorijoje.
Yra dokumentais patvirtintų atvejų, kai „lijo” žuvimis arba varlėmis. Tačiau nėra meteorologinių duomenų, kad tądien Kentukyje būta vandens viesulo. Neaišku, iš kur atsirado būtent mėsa, o ne, tarkime, varlių kūneliai.
Eksperimentai su oro balionais
XIX a. 8-me dešimtmetyje buvo aktyviai išbandomi oro balionai kroviniams ir paštui gabenti.
Hipotezė: nenusisekus eksperimentui, iš oro baliono galėjo iškristi mėsos gabaliukai, skirti transportuoti. Istoriškai tai atrodo pagrįsta ir paaiškina mėsos „šviežumą”.
Tačiau nėra archyvinių duomenų, patvirtinančių, kad tame regione tuo metu buvo atliekami tokie bandymai.
Tai kas ten buvo iš tiesų? Sąžiningas atsakymas: iki šiol neaišku.
Mėsos lietus Kentukyje yra viena tų mįslių, kai mokslas susiduria su ribotais duomenimis.
Liudytojų parodymai emocionalūs, bet subjektyvūs. Pavyzdžiai išliko, bet jų analizė nepateikė vienareikšmiško atsakymo. Hipotezės logiškos, bet nė viena nepatvirtina visų faktų.
Būtent tokios istorijos primena: pasaulyje pilna reiškinių, kuriuos dar teks išaiškinti.
Taigi, tinkamiausias atsakymas būtų – ne „mes žinome”, o „mes toliau ieškome”.