Jis teigia, kad iki spalio pradžios jo įmonė daugiausia bendradarbiavo su gynybos įmonėmis, tačiau dabar situacija „visiškai pasikeitė“.

Mažas, dėžutės formos „MyDefence“ gaminamas rinkinys daugiausia naudojamas NATO šalių ir Ukrainos kariuomenėse. Tačiau pastaruoju metu paklausa išaugo ir tarp civilių klientų. „Ji kyla iš kritinės infrastruktūros, – priduria jis, – iš didelių įmonių, siekiančių apsaugoti savo turtą“.

Prietaisas aptinka ryšį tarp drono ir jo piloto ir tada tą ryšį nutraukia išsiųsdamas galingą radijo signalą tuo pačiu dažniu, pasakoja D. Hermansenas. Dronas nenukrinta iš dangaus – o yra „nustumiamas“ ir kontroliuojamai nusileidžia. Jei jis bando vėl prisijungti prie GPS signalo, tai taip pat gali būti blokuojama.

D. Hermansenas mano, kad radijo dažnio trukdžiai veikia 80–90 proc. skraidančių dronų.

Trukdžių įrangos ir kitų metodų naudojimas dronams sulaikyti yra reglamentuojamas. Tokią įrangą paprastai gali naudoti tik policija ar gynybos institucijos. Norint išjungti neteisėtą droną, pirmiausia būtina jį aptikti.

„Pirmasis žingsnis yra identifikavimas. Antrasis žingsnis – perėmimo sistema“, – aiškina Pietų Danijos universiteto Maersk Mc-Kinney Moller instituto direktorius Kasperas Hallenborgas.

Droną identifikuoti nėra taip paprasta, pažymi Danijos gynybos akademijos Karinės technologijos instituto tyrimų vadovas Andreasas Graae. „[Dronai] gali būti labai maži arba labai dideli, dažnai pagaminti iš plastikinių ar kitokių medžiagų, kurias tradiciniu radaru aptikti labai sunku“, – sako jis.

Siekiant padėti aptikti dronus, nuolat tobulinamos įvairios technologijos. Tai apima akustinius jutiklius, kurie klausosi dronų skleidžiamo triukšmo, pažangias optines kameras su labai aukšta skiriamąja geba ir vis sudėtingesnius taktinius radarus, kurie veikia didesniu atstumu ir gali net atskirti droną nuo paukščio.

Kai dronas aptinkamas, jį reikia neutralizuoti. Elektroninis trukdymas, panašus į tą, kurį naudoja „MyDefence“, smarkiai pažengė į priekį – didžiąja dalimi dėl karo Ukrainoje. „[Ukrainos] fronto linijos yra visiškai užblokuotos“, – sako A. Graae, o tai reiškia, kad dronų valdytojai praranda sav aparatų kontrolę.

Bet Rusija ir Ukraina prisitaikė pradėdamos naudoti dronus, valdomus šviesolaidiniais kabeliais – arba dronus, kurie gali skristi savarankiškai, arba pagal iš anksto užprogramuotus maršrutus. Tokie dronai turi būti perimti arba numušti – ir daugybė įmonių dirba prie naujų būdų, kaip tai padaryti.

Tarp jų yra ir Švedijos startuolis „Nordic Air Defence“. Jis kuria nebrangų perėmėją, skirtą smogti į tikslą – droną – priverčiant jį sudužti. „Jis yra raketos formos, todėl skrenda neįtikėtinai greitai“, – teigia įmonės verslo direktorius Jensas Holzapfelas. – Jį labai lengva pagaminti. Iš esmės jis yra spausdinamas 3D spausdintuvu.“

Kaina yra kritinis veiksnys kovojant su dronais. Praėjusį mėnesį NATO generalinis sekretorius Markas Rutte pasakė, kad „nepriimtina numušinėti dronus, kainuojančius vieną ar du tūkstančius dolerių, raketomis, kurios gali kainuoti pusę milijono ar net milijoną dolerių.“

Tai buvo didelė pamoka iš Ukrainos, sako A. Graae. „Tai tapo varžybomis, kaip pigiai galima surengti dronų ataką ir kiek brangu yra nuo jos apsiginti“, – teigia jis. „Kai priešiški dronai tampa pigesni, tai daro spaudimą gynėjams gaminti pigesnius produktus“, – sutinka J. Holzapfelas.

Pigūs dronai vis labiau tampa saugumo problema toli nuo Ukrainos fronto linijų. Rusijos dronai pažeidė Lenkijos ir Rumunijos oro erdvę; atskiri dronų incidentai buvo užregistruoti Norvegijoje, Švedijoje, Lietuvoje, Rumunijoje ir visai neseniai – Vokietijos Miuncheno oro uoste. Danijoje taip pat kilo įtampa po keleto paslaptingų pastebėjimų šalies oro uostuose ir karinėse bazėse.

Tai paskatino gynybos ministeriją dislokuoti „keletą pajėgumų“, kurie gali aptikti, sekti ir trukdyti dronams – o praėjusią savaitę Švedija paskelbė planus investuoti daugiau nei 365 mln. JAV dolerių (apie 315 mln. eurų) į priešdronines sistemas, įskaitant priemones, skirtas trukdyti ir numušti dronus, taip pat dislokuoti dronus-medžiotojus.

„Nordic Air Defence“ atstovas J. Holzapfelas šiuo metu bendradarbiauja su Švedija ir jos Europos sąjungininkais. Be kariuomenės, jo klientai yra teisėsaugos institucijos ir saugos bendrovės. Tačiau jis taip pat mato civilinius sektorius – pavyzdžiui, laivybą, naftos ir jūros pramonę – kaip potencialias rinkas.

Bet civilinėje aplinkoje paprasčiausiai numušti droną gali būti pernelyg rizikinga. „Tai gali būti gana pavojinga, – sako K. Hallenborgas, nurodydamas į krentančias dalis ir potencialiai degų kurą. – Mes matėme tokį poveikį Lenkijoje. Tai buvo tik drono fragmentai, kurie daugiau ar mažiau nuplėšė namo stogą.“

Čia padėtų ankstyvas aptikimas, įsitikinęs K. Hallenborgas: „Tada galbūt būtų galima jį numušti kur nors, kur tai padaryti būtų saugiau“, – sako jis.

Trumpuoju nuotoliu kitas metodas yra šaudyti tinklais – kad dronas įsipainiotų – taip pat kuriamos pigios lazerinės priemonės.

Yra ir saugesnių, vadinamųjų „soft-kill“ variantų, įskaitant įsilaužimą. „Tai saugesnis būdas neutralizuoti droną, nes tada galima kontroliuoti jo nusileidimą“, – sako A. Graae. O K. Hallenborgas teigia, kad būtina skubiai sukurti eismo valdymo sistemą, apimančią elektroninius numerius kiekvienam dronui ir galimybę vartotojams iš anksto registruoti skrydį. „Tada galėsime greitai nustatyti, kurie dronai gali būti ten, o kurie ne“, – sako jis.

„[Danijos] policija yra užversta žmonių pranešimais apie tai, ką jie matė danguje. Daugelis šių dronų ten tikriausiai yra dėl [teisėtų] priežasčių“, – atkreipia dėmesį specialistas.

Parengta pagal BBC.