1 nuotr.
Faina Kukliansky. Eltos nuotr.
Prieš tai Panerių memoriale apdraskęs Izraelio atstovų vainiką. Ajajai! Net baisu įsivaizduoti. Lietuviukas papultų į pirmuosius pasaulio žiniasklaidos puslapius, eterius. Tviterius, feisbukus ir kitokius „bukus”.
Tokia Faina galimai dramatiškai aiškintų, koks tas lietuvis bukas. Galimai skustagalvis. Tik nenusiskutęs. Galimai žydšaudis. Tik laiku gimti nespėjo. Arba budelio reinkarnacija. Iš nuotraukų archyvų pažįstama.
Ir šiaip tokia labai „faina” leistų suprasti, kaip jos tauta čia kasdien kenčia. Šiandien trypia vėliavą. Rytoj galimai labai „fainą” dieną pačią „fainą” sutryps. Nudraskys kaspinus. Paniekins kaip Izraelio vainiką.
Tačiau ne. Staiga išaiškėja, kad ant vėliavos trepsėjo kitoks trepsėtojas. Na, ne toks, kokio reikėjo. Ir ant kitokios vėliavos. Ajajai, koks nusivylimas! Koks nuostolis! Gal net finansinis. Šįkart lietuviai išsisuko. Bet ne ilgam.
Negi manote, kad kada nors tai baigsis? Nemanau. Nes kadaise Lietuva turėjo Vilniaus Gaoną, Grigorijų Kanovičių, Icchoką Merą, Ireną Veisaitę ir Marką Zingerį.
O dabar tik labai „fainą fainą”. Kalibras ne tas. Prokuroriškas. Teisuoliškas. Kai lietuvis visada įtariamasis. Galimai kaltas. Atpirkimo ožys, paleistas į dykumą.
Tačiau manau, jog tautybė vis vien negali tapti profesija.
Kai, pavyzdžiui, iš lituanisto, teisininko, aktoriaus profesijos lieka tik profesija „žydas”. Be jokio patikslinimo – magistras ar bakalauras.
Sunku nuoširdžiai bendrauti, kai toks asmuo, nesvarbu – žydas, lietuvis ar latvis, visada įsižeidęs. Be išminčiaus filosofiškos melancholijos. Kartais rėksmingas. Įsakmus Lietuvos valdžiai.
Rėkauja kaip beraštis Gazos palestinietis ar Rytų turgaus arabas. Bet nedrįsk su jais sutapatinti. Įsižeis. Nes darbas toks. „Fainas”.
Nuolat Lietuvoje ieškoti naujų pretekstų įsižeisti.