Vienai moteriai tenka tik 0,9 vaiko. Tiesa, P.Korėjoje moteriai tenka tik 0,75 vaiko, bet yra 51,7 mln. gyventojų, o Lietuvoje – mažiau nei 3 mln. Ką daryti? Negi lietuviai išnyks?
Politikai tikisi, jog geresnio gimstamumo pasieksime didindami motinystės išmokas, organizuodami diskotekas.
Tačiau filosofė, skaitmeninio turinio kūrėja Nida Vasiliauskaitė mano kitaip ir pateikia nykstančių pandų pavyzdį. Stengiamasi jų populiaciją padidinti uždarant zoologijos soduose, rezervatuose.
Gerai šeriant, saugant, skaičiuojant, aprūpinant žaislais, prisodinant bambukų. Bet pandos vis vien neskuba daugintis. Kaip ironizuoja N.Vasiliauskaitė, daugintis nepaskatintų ir pornografiniai filmukai.
Mat pagrindinė sąlyga, kad žmogus ar panda norėtų daugintis – palikti pandas ar žmones jiems patiems. Tai yra, nesekti, nekontroliuoti, nekaltinti nei tėvų, nei vaikų. Palikti tėvus ir vaikus ramybėje.
Tačiau juk žmonės visada būdavo kontroliuojami, bet tai nesutrukdydavo gimdyti? N.Vasiliauskaitė paaiškina, jog anksčiau kontrolė buvo kitokia: „Bet kokioje santvarkoje anksčiau žmogus, turintis vaikų, tikrai negalvojo, kad galbūt aš kažką ne taip pasakysiu, o tada vaikas bus traumuotas ir vaikščios pas psichologus visą likusį savo gyvenimą.
Aš turiu mintyje šitą atmosferą, kuri nėra specifiškai lietuviška, bet vakarietiška. Tai paskutinių dešimtmečių atmosfera, kai žmogus jaučiasi atsakingas už savo vaikus daug labiau negu kada nors anksčiau, todėl jaučiasi kaltas avansu.”
– Tėvai jau bijo, kad jei padarys kažkokių klaidų, „traumuoti” vaikai jų ateityje nekęs?”
– Taip. Mokykla irgi tyrinėja, kad galbūt tėvai kažką ne taip pasakė. Sukurta tokia bendra didžiulės atsakomybės atmosfera.
Ir klimato kaitos motyvas atsiranda, kad gal neetiška turėti daug vaikų. Žmogus galvoja – gal aš netinkamai juos maitinsiu, netinkamai rengsiu, eikvosiu gamtos resursus ir t.t. Tiesiog atsiranda daug visokiausių kontrolės niuansų. Žmogus jaučiasi pergąsdintas tuo, kad jis gali padaryti kažką iš principo ne taip ir dėl to bus kaltas. Jeigu ne prieš įstatymą, tai prieš savo vaikus.
Kaltė ir biologinė atsiranda. Už tariamą neatsakingumą, galbūt kažko nepastebėjimą, laiku nenukreipimą pas psichologus, kitus specialistus ir pan. Ir visa tai tiesiog kiekvienam apie tai galvojančiam kelia didžiulę atsakomybę.
Tuo tarpu ankstesnės kartos negyveno tokioje įtampoje. Galvojo, kad vaikai kažkaip užaugs.
– Dievas davė dantis – duos ir duonos? Be to, kai pokariu, 1948-1958 metais Lietuvoje vyko gimstamumo bumas, dar nebuvo tokio ryškaus daiktų, pinigų, socialinio statuso kulto.
– Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios atsirado toks laikraštinis, viešojoje erdvėje suformuotas įsitikinimas, kad jeigu klasėje kiti vaikai turės kažkokių daiktų, o mano vaikas neturės, tai man bus gėda, būsiu atsakingas, jeigu iš mano vaiko tyčiosis.
– Bet patyčių buvo visais laikais. Dabartinės patyčios skiriasi tik tuo, jog nufilmuojamas ir įkeliamas į socialinius tinklus.
– Taip, patyčių būdavo ir sovietiniais laikais ir bet kuriais kitais laikais. Aš manau, kad patyčios yra neatskiriama dalis tokio mokymosi modelio, kai vaikai surenkami pagal amžių bei gyvenamąją vietą ir būna tam tikroje fizinėje erdvėje, ten jie priversti daug laiko praleisti su asmenimis, kurie nėra draugai.
Tokioje erdvėje neišvengiamai atsiranda patyčios. Tik gali skirtis motyvai. Nuo 1990-ųjų buvo toks „Gariūnmečio” laikotarpis, socialinio mobilumo labai neįprastas laikotarpis.
Pavyzdžiui, anksčiau patyčių buvo, bet jos būdavo pristabdomos, kad tai yra negražu, tai negera, o po to šitas pristabdantis balsas kaip normalus stabdis dingo. Atsirado pasaulėžiūra, kad visi gyvena kaip sugeba ir kaip nusipelnė.
– Suprask – vieni nusipelnė būti neturtingi? Anksčiau senoliai sakydavo, kad negalima tyčiotis iš neturtingų, ligotų, nes Dievas nubaus….
– Manyčiau, kad šitas krikščioniškas tradicinis etosas lyg ir prilaikytų, kad negalima jokiu būdu žmogaus vertinti pagal socialinę padėtį, sveikatą, išvaizdą. Tai būtų savaime suprantama krikščioniškoje Lietuvoje, bet taip nėra.
Pas mus labai paviršutiniška ta krikščioniška elgsena. Patyčių tikrai neįveiksime, jei akcentuojame, kad jie taip daro nesuprasdami, todėl būtina jiems paaiškinti.
Nes jie puikiai supranta, kodėl taip daro. Nereikia jų protinti, kad nedaryk taip, nes kitam skaudu, nes jie ir nori, kad kitam skaudėtų. Ir jaučiasi teisūs.
– Gal todėl ir mažėja gimstamumas, kad žmonės nenori paleisti savo palikuonių į pasaulį, kuriame tyčiojamasi, gresia kariniai konfliktai? Ar valstybės didesnės išmokos už vaikus galėtų tą baimę sumažinti?
– Pasaulyje yra padaryta daug tyrimų ir visur Vakarų šalyse, kur atlikti tokie tyrimai, buvo nustatyta, jog didesnių išmokų efektas būdavo labai trumpas arba jo iš viso nebūdavo.
Nei Danijoje, nei Švedijoje, nei kitur. Mes nesame tas socialinis sluoksnis, kurio pagrindinis motyvas neturėti vaikų yra pinigai.
Net ir tie, kurie tik dėl pinigų trūkumo susilaiko nuo vaikų, supranta, kad išmokos gali tęstis kelis metus, o vaikas juk ir po to liks, išlaidos juo rūpintis bus daug didesnės.
Ir nėra jokios garantijos, jog jos kada nors pasiteisins. Gal vienas kitas vaikas dėl tų padidintų išmokų ir atsiranda, bet tai tikrai neišspręs nei demografinės krizės, nei patiems iš esmės padės.
Komentuoja psichologas, psichoterapeutas, publicistas Gediminas NAVAITIS:
„1985 metais Lietuvoje vidutinis pirmos santuokos amžius moterims buvo 21-eri, o vyrams – 23-eji metai. Tai akivaizdu, kad tuokėsi ir jaunesni. O šiai dienai, aš nekalbu apie tuos atvejus, kai nuotaka laukiasi ir panašiai, aplinkiniai šaukia – „ką darai, neskubėk kurti šeimos. Reikia mokslus baigti, karjerą daryti, apsirūpinti materialiai ir pan”.
Toliau prie šito pridėkime akivaizdų faktą, kad jeigu konkrečiai sakytume – gimdyk vaikus, nes reikia kareivių arba gimdyk, nes Lietuvai reikia darbuotojų, kad atvažiuoja migrantai, tai būtų menki argumentai.
Šitaip galima kalbėti ir rašyti apibendrintai, bet asmeniškai žmogui tokie argumentai neegzistuoja. Nebent išskirtiniam žmogui.
O šiaip vyrauja asmeniniai argumentai – pratęsti savo giminę, dalyvauti naujos asmenybės ugdyme ir t.t. Ir tada ką matome?
Iš vienos pusės pastumtas gimdymo laikas į vyresnį amžių ir 30-metė pagimdžiusi moteris patenkina savo bendravimo su kūdikiu, jo ugdymo poreikį ir pan.
Kada tokia moteris gali dar vieną vaiką pagimdyti? Galbūt būdama 35-erių metų, kai pirmasis vaikas lankys darželį, ruošis į mokyklą.
Tai šitoje schemoje jau nėra vietos trečiam vaikui, nors tik trys vaikai ima gerinti demografiją. Šitoje schemoje net antram vaikui nelabai yra vietos.
Vėlgi schema turės išimčių, nes žmonės yra įvairūs, bet matome, kad Lietuvoje ši schema dabar yra masinė. Ir atkreipčiau dėmesį, kad tai yra visos ES problema, nes ES gimstamumas nežymiai (nepilnus 1 proc.) didėja tik imigracijos dėka.
Todėl mane nuoširdžiai stebina, kad nekreipiama dėmesio į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) tyrimus ir rekomendacijas, nors tyrimus atliko kvalifikuoti mokslininkai
. Lietuvoje tos rekomendacijos tarsi net nežinomos. Pavyzdžiui, šeimos vertybių propagavimas. Labai sunku patikėti, kad mūsų valstybė labai rūpinasi šeimos vertybėmis, o jeigu ir rūpinasi, tai pačiu abstrakčiausiu lygmeniu.
Nes vien faktas, kad Lietuvoje buvo iniciatyva rengti referendumą dėl šeimos apibrėžimo, akivaizdžiai rodo, kad tai būtų pirmas kartas, kiek žinau, istorijoje, kai reikia bandyti apibrėžti, kas yra šeima.
Kitas dalykas ne mažiau svarbus – Lietuvos valstybė pati sugeba pranešti, kad kai kurios jos teritorijos faktiškai nėra skirtos vaikų gimdymui.
Ne kartą girdėjome apie žmonių protestus, kad jų gyvenvietėje nori uždaryti mokyklą. Tai reiškia aiškų valstybės pasakymą, kad šitoje gyvenvietėje vaikų turėti negalima, kelkitės ten, kur bus sąlygos.
Paimkite skriestuvą ir apie tą gyvenvietę apibrėžkite 5 km spinduliu apskritimą. Kiek Lietuvoje atsiras vietų, kur valstybė praneša, kad ši vieta – ne vaikams? Susidarys nemenkos apimties plotas.
Trečias dalykas iš daugelio ESBO rekomendacijų – sugebama pamiršti akivaizdų faktą, kad šeima yra ne tik tėvai ir vaikai, bet ir seneliai. Ir labai būtų sunku Lietuvoje prisiminti kokią nors iniciatyvą, kur senelių dalyvavimas anūkų ugdyme būtų remiamas materialiai ar bent moraliai.