Prieš pat atidarymo savaitgalio šurmulį susitikome su projekto architektais P.Išora ir O.Lozuraityte, „Rupert“ vadove Viktorija Šiaulyte ir „Rupert“ persikėlimo programos kuratoriumi JL Murtaugh.
Visi jie vieningai sutaria, kad šis projektas svarbus tiek miestui, tiek pačiam „Rupert“. Mindaugo ir Naugarduko gatvių sankryžoje eismas spartus, jaučiamas „praeinamumo“ jausmas, žmonės įprastai retai kada sustoja, tad tikimasi atkreipti vaikštinėtojų ir skubančiųjų dėmesį.
„Per įrengimo laikotarpį jau sulaukėme klausimų gatvėje, ar čia bus kavinė ar koks baras“, – juokiasi kuratorius JL Murtaugh.
O štai architektai P.Išora ir O.Lozuraitytė aistringai pasakoja apie erdves, kurias teko iš naujo permąstyti taip, kad aplinkoje galėtų atsirasti kuo daugiau funkcijų: tiek parodinė, tiek darbo, tiek gyvenimo. Juk viena pirminių „Rupert“ misijų– rezidencijų ir edukacijos programa, išugdžiusi ir toliau ugdanti jaunuosius šalies ir viso pasaulio menininkus.
Projekto komanda. Roberto Riabovo / BNS nuotr./Šiuolaikinio meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“
„Atėjome ne į tuščią vietą: tiek institucija, tiek pastatas turi istoriją. Institucija keliasi iš „ikoniško“, ypatingo pastato gamtinėje aplinkoje į miesto centrą, praktiškai esame prie vartų į Naujamiestį“, – teigia O.Lozuraitytė.
Architektė dalijasi ir pastato istorijos detalėmis: čia anksčiau buvo įsikūrusi legendinė „Jaunojo techniko“ parduotuvė, tiek Geležinkelių muziejus.
„Erdvė turėjo bent kelis labai reikšmingus mieste epizodus. Miestiečiai atsimena šią vietą. Okupacijos laikotarpiu čia buvo parduotuvė, kurioje – technologiniai išradimai smalsuoliams. Įrenginėjant patalpas žmonės, dirbantys statybų industrijoje, atsimena šią vietą, sakosi visuomet čia vaikščioję ir varvinę seilę dėl modeliukų ir techinių dalykėlių“, – pasakoja O.Lozuraitytė.
Geležinkelio muziejų, anot architektės, taip pat atsimena daugelis.
„Didelės vitrinos traukia akį. Šis pastatas netipiškas: erdviškai specifiškas, turi daugybę pusaukščių – palipėjant vis keičiasi erdvės, nuo pat rūsio. Tarsi koks mazgas, labirintas. Atėjome dirbti į vietą, kuri yra pilna įkrovos“, – dalijasi O.Lozuraitytė.
Roberto Riabovo / BNS nuotr./Šiuolaikinio meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“
Iš tiesų – labiausiai matoma pastato erdvė bus skirta darbui, parodoms, performansams, ją galima pamatyti praeinant gatve ir žvelgiant pro milžiniškas vitrinas.
Pakėlus galvą aukštyn – lubose įtaisyti kabliukai, kurie leis paversti darbo erdvę galerine erdve, iškabinti meno kūrinius. Kūrinių eksponavimo galimybių perkurtame pastate apstu: juos galima bus rodyti tiek vitrinose viduje, tiek lauke.
„Neturėjome vienos idėjos. Šiuolaikinė meno institucija, edukacijos centras pats savo veikla yra daugiasluoksnis, todėl nesinorėjo „užduoti“ vienos dominuojančios, ryškios tapatybės, nuo kurios galėtumei pavargti. Erdvė turėjo leisti lanksčią tapatybę. Stengėmės pabrėžti erdvinį labirintiškumą ir daugiasluoksniškumą“, – pasakoja P.Išora.
Roberto Riabovo / BNS nuotr./Šiuolaikinio meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“
Anot architektų, visų pirma reikėjo atskleisti pirminį vietos karkasą. Projekto įgyvendinimas truko apie metus.
„Reikėjo išvalyti erdvę – nuimti gipskartonius, įvairiausius kilimus, kurie čia buvo likę po Geležinkelių muziejaus. Išvalėmė šią savotišką „olą“. Joje norėjome įkurti naujus sluoksnius, kurie reflektuotų „Jaunojo techniko“ energiją, bet ir laikotarpį, kai čia buvo Geležinkelių muziejus“, – pasakoja P.Išora.
Architektai dalijasi, kad viskas erdvėje gali judėti: tiek stalai, tiek palangės, įmontuotos ir užuolaidos, kurias judinant keičiasi erdvės struktūra: galima atskirti darbo erdvę nuo parodinės, susikurti daugiau privatumo.
Roberto Riabovo / BNS nuotr./Šiuolaikinio meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“
„Norėjome užprogramuoti lanksčią, elastišką erdvę. Forma neseka paskui funkciją. Funkcijos keičiasi transformuojant erdvę. Kartais čia vyks performansai, kartais dirbs žmonės, kartais bus eksponuojami kūriniai“, – teigia P.Išora.
Patraukus palanges iš jų „teisėtos“ vietos galima sudėlioti stalą, skirtą vakarienei ar mokymuisi. Tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Lauke, priešais vitrinas, atsiranda savotiškos palangės, tiesa, jos jau „baro aukštyje“, tad, architektų teigimu, parodų atidarymų metu ten galima bus pasidėti taures ar netgi knygą. O tai – puikus būdas išplėsti kūrybinį gyvenimą, pasiekti daugiau lankytojų, praeivių, miestiečių.
Įdomu tai, kad pats pastatas keis ir „Rupert“ dinamiką. Anksčiau tolokai nuo centro, Valakampiuose, buvusi meno erdvė įsilieja į miesto arterijas ir atneša šioms vietoms gyvybės, dinamikos, naują vėjo gūsį kartu keisdamasi pati.
Roberto Riabovo / BNS nuotr./Šiuolaikinio meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“
Rezidencijų erdvėse – išmanūs sprendimai
Dar daugiau paslapčių slypi judant gilyn į pastatą. Čia – trys rezidencijos, rūsys ir virtuvė. Architektams buvo svarbus daugiafunkciškumas: vienoje erdvėje norėjosi sutalpinti tris režimus – buitinį, kūrybinį arba darbo ir parodinį.
„Rupert“ didžiąją dalį savo veikimo laiko buvo žinomi kaip edukacijų ir rezidencijų rengėjai, tad ir naujame pastate menininkai galės tiek gyventi, tiek kurti, tiek eksponuoti savo kūrinius. Eksponuoti galima netgi gyvenamosiose erdvėse, tuo pasirūpino ir projekto architektai.
„Sunkiausia buvo buitinį arba kasdienį režimą padaryti tokiu, kad jis išnyktų tada, kai jo nebereikia. Džiaugiamės, nes sukūrėme baldus iš medžio, kurie atsilenkia ir užsilenkia. Dirbome kartu baldininkais. Pernaudojome ir medžiagas. Norėjome, kad išoriškai nebūtų suprantama, kad ten lova ar stalas, o susidarytų nepažįstamų objektų įspūdis“, – šypsosi O.Lozuraitytė.
Anot architektų, kartu su baldininkais norėta permąstyti, kaip pakeisti tam tikrus sprendimus, kurie kasdienybėje mums yra savaime suprantami.
Rezidencijos erdvė. Roberto Riabovo / BNS nuotr./Šiuolaikinio meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“
„Siekėme, kad medžiagos būtų naudojamos tvariai. Naudojame atraižas iš kitų projektų“, – teigia O.Lozuraitytė.
Viena iš medinio stalo detalių pagaminta iš „Lelijos“ fabrike buvusių balkių, kai kur paliktas jo natūralumas, medis niekaip „neapdorotas“. „Lelijos“ fabrikas turi savotišką simbolinę prasmę ir „Rupertui“ – ten yra vykusios Alternatyvios edukacijos programos absolventų darbų parodos.
Išradingą pastato „cinkelį“ atskleidžia architektas P.Išora – šalia rezidencijų kambarių sukurta ir „mažiausia Vilniuje galerinė erdvė“. Maždaug dešimties centimetrų pločio ir dviejų metrų aukščio ertmėje kol kas dar nėra jokio meno kūrinio, bet architektai jam vietą jau paruošė.
„Vilniuje yra žinoma siauriausia gatvė, tad turime turėti ir mažiausią galerinę erdvę“, – šmaikštauja P.Išora.
Projekto autoriai tikisi, kad duris atverianti erdvė pagyvins naujamiestiečių kultūrinį gyvenimą.