Apie tai, kad mergaitei gali kilti grėsmė namuose, vaiko teisių specialistams pranešė Kauno klinikų medikai. Tėvai klausia: ar kiekvienu atveju, jiems kreipiantis dėl vaikų į gydymo įstaigą, ji informuoja vaiko teisių specialistus?
Kai šeimos iš Ukmergės rajono istorija buvo paviešinta, atsiliepė šeimų, kurios pasakojo, kad ir jos sulaukė vaiko teisių specialistų dėmesio po to, kai apsilankė gydymo įstaigose.
Tarp tėvų netgi sklando gandai – neva apie galimą smurtą prieš vaiką pranešama kiekvienu atveju, kai vaikas paguldomas į reanimaciją arba kai į priėmimą atvykstama savaitgalį.
„Vakaro žinios” paprašė tarnybų paaiškinti, kaip veikia šis procesas. Paaiškėjo, kad konkretaus apibrėžto algoritmo netgi nėra.
Kauno klinikų atstovai „Vakaro žinioms” nurodė, kad pastarieji gandai nėra teisingi.
„Sprendimas informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą (VTAS) nėra siejamas nei su vaiko stacionarizacija Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje, nei su jo atvykimu į gydymo įstaigą laiku. Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, o tarnyba informuojama tik esant įstatyme numatytam pagrindui”, – nurodė Kauno klinikų atstovai.
Jie patikino, kad Kauno klinikų medikai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, privalo informuoti VTAS, kai kyla įtarimų dėl galimo vaiko teisių pažeidimo.
Tačiau, kaip tiksliai veikia algoritmas, nepaaiškino. Pavyzdžiui, ar yra kur nors apibrėžta, kokie faktoriai turi būti pastebėti, kad tai būtų laikoma duomenimis apie vaiko teisių pažeidimus, kas konkrečiai priima sprendimą dėl pranešimo ir pan.
VTAS atstovai taip pat patvirtino, kad medikai turi pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus.
„Taip, medikai (kaip ir kiti vaiko gyvenime dalyvaujantys žmonės, pvz., mokytojai, būrelių vadovai) turi pranešti. Tokiais atvejais mes vertiname vaiko situaciją ir pagalbos šeimai poreikį, esant poreikiui, užtikriname vaikui saugią aplinką. Jeigu įtariama, kad vaikas tapo nusikaltimo auka, tyrimą atlieka teisėsauga”, – nurodė tarnybos atstovė.
Minėtame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodyta: „Švietimo, asmens sveikatos priežiūros, vaiko teisių apsaugos, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie vaiko elgesį, keliantį pavojų jo sveikatai ar gyvybei, arba apie likusius be tėvų globos nepilnamečius vaikus ar būtinumą ginti nepilnamečių teises ir teisėtus interesus (dėl piktnaudžiavimo tėvų valdžia, smurto prieš vaiką, tėvų ligos, mirties, išvykimo ar dingimo, tėvų atsisakymo atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ar panašių priežasčių), privalo apie tai nedelsdami informuoti policiją ir (ar) VTAS ar jos įgaliotą teritorinį skyrių pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.”
Ši nuostata perkelta ir į sveikatos apsaugos ministro įsakymą. Jame sakoma, kad sveikatos priežiūros įstaiga informaciją apie pacientą pateikia savo iniciatyva ir be paciento sutikimo tik numatytais atvejais atvejais. Tarp jų yra turint duomenų apie galimą vaiko teisių pažeidimą.
Sveikatos apsaugos ministerija „Vakaro žinioms” nurodė, kad pagal įstatymo nuostatas, informacija minėtais atvejais VTAT teikiama nedelsiant.
– Įstatymas įpareigoja medikus pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Kaip šis procesas turėtų būti dokumentuotas? – „Vakaro žinios” paklausė teisininko, šeimos rengimo asociacijos vadovo Ramūno AUŠROTO.
– Tam turėtų būti patvirtinta konkreti tvarka, nes tik įstatymas nepateikia jokių veikimo gairių. Aš taip pat norėčiau pamatyti, kaip šis dokumentas ir pats veikimo algoritmas atrodo. Bet kiek žinau, yra tik abstraktus SAM įsakymas.
Dabar aptariamoje istorijoje viešai pateikiama versija, kad medikai pastebėjo per mažą vaiko svorį ir galimai įžvelgė nepriežiūrą. Man atrodo, kad šiuo atveju institucija tiesiog parodė savo raumenis. Atvyko nestandartiniai žmonės, tai klinikoms nepatiko.
Juridiškai medikas gali konstatuoti fizinio smurto buvimą pagal mėlynes, bet konstatuoti nepriežiūrą… Kokiu būdu medikas gali tai nustatyti? Jis neturi tam reikiamos kvalifikacijos.
Juk pirmiausia reikia išsiaiškinti sveikatos situaciją. Jeigu nėra medicininių paaiškinimų, kodėl vaikas yra tokios būklės, tik tada gali daryti prielaidą, kad tai yra žmogiškasis faktorius.
Nors šiuo atveju medicininės aplinkybės buvo aiškios. Neišsiaiškinus diagnozės, nenustačius situaciją lemiančių aplinkybių, konstatuoti, kad tai yra nepriežiūra…
Tai yra absoliuti nekompetencija ir neetiška. Nes tai yra socialinio darbo sritis. Klinikose turėtų būti socialinis darbuotojas, kuris dirba sveikatos priežiūros srityje.
Jeigu vaiko teisių specialistas, gavęs pranešimą, atvyksta į šeimą, jis turi vertinimo matricą. Pagal ją jis įvertina, ar yra rizikos veiksnių ir ar yra apsauginių veiksnių.
Bet aš labai abejoju, kad tokie kriterijai surašyti medikams, kurie turi pranešti vaiko teisių specialistams. Jie turėtų turėti vertinimo kriterijus.
Nes tavo pranešimas turi pasekmes šeimos privatumui, šeimos, tėvų, vaikų teisėms. Negalima laisva ranka taip elgtis ir dar naudojant tai kaip jėgą prieš pacientą, kad jis paklustų ar laikytųsi tvarkos.
Kažkas panašaus, kaip vaiko teisių specialistai vertina nebendradarbiavimo kriterijų. Jis yra absoliučiai nelogiškas, nes niekaip nėra susijęs su vaiko saugumu ir priežiūra.
Bet bendradarbiavimas yra įrašytas į rizikos veiksnių sąrašą ir tarnyba jį naudoja kaip jėgą priversti šeimą, jeigu ji neklauso.
Todėl ir girdime spaudos konferencijose, kad vaiko paėmimo priežastis buvo vaiko būklė ir tėvų nebendradarbiavimas. Tas nebendradarbiavimas naudojamas kaip priemonė spausti šeimą.
– Viešojoje erdvėje piešiamas šeimos paveikslas: daugiavaikė, gimdo namuose. Buvusio socialinės apsaugos ir darbo, o dabar sveikatos apsaugos ministro Lino Kukuraičio visi vaikai gimę namuose…
– Nėra draudžiama nei gimdyti namuose, nei ugdyti namuose. Jeigu vaikai yra aprengti, pamaitinti – jų poreikiai patenkinti. Ką valstybė gali jiems duoti daugiau, išskyrus būtinųjų poreikių tenkinimo? Manau, kad nieko.
Bet formuojamas naratyvas, kad tik valstybė gali pasirūpinti vaikais. Ir šalia to visada sakoma, kad veikia „vaiko teisių gynėjai.”
Įstatyme tokios sąvokos nėra. Kokią teisę jie turi save taip vadinti? Tai yra tarnybos specialistai, o ne gynėjai. Bet taip formuojamas negatyvas.
Beje, neseniai analizavau vieną labai seną, maždaug 1940 m. tyrimą, kuriame buvo tirti kalėjime augantys vaikai, kurių mamos kali, ir globos įstaigose augantys vaikai be mamų.
Buvo lyginami jų sveikatos rodikliai. Paaiškėjo, kad vaikų, kurie auga su mamomis įkalinimo įstaigose, sveikatos rodikliai visgi yra geresni nei vaikų, kurie auga vaikų globos namuose.
Taip yra ne todėl, kad net ir ribotomis sąlygomis tėvų meilė kompensavo aplinkos stoką. O mūsų valstybė sako, kad gali pasirūpinti mūsų vaikais. Bet tai tik būtinųjų poreikių užtikrinimas. Valstybė to nesupranta.
– Ukmergės rajono meras pasakė, kad šeima vaikus leidžia į kitokias mokyklas. Ugdyti namuose nedraudžiama, šiuo metu netgi populiarėja įvairios privačios gamtos mokyklos. Taip pasirinkusios šeimos išdrįs kada nors kreiptis į vaiko teisių specialistus pagalbos?
– Man teko dirbti prie ugdymo namuose aprašo. Žinau, kad ministerija labai bijojo šios tvarkos, nes manė, kad tėvai, kurie nori nuslėpti smurtą ar priežiūrą, rinksis ugdyti vaikus šeimoje.
Tėvų atstovai bando paaiškinti, kad ugdyti namuose kaip tik nori tvarkingos šeimos. Tos, kurios socialiai netvarkingos, kaip tik džiaugiasi, kad vaikas išeina į mokyklą, jis būna užimtas, pamaitintas ir nereikia su juo užsiimti.
Tuomet institucijos išsireikalavo, kad tėvai turėtų pažymas iš Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos apie vaiko teisių pažeidimus. Jos egzistuoja.
Tad jeigu šeima ugdo vaikus namuose, šeima turi turėti tokią pažymą. Per visus šiuos metus, kiek yra leidžiama ugdyti vaikus namuose, dar negirdėjome atvejo, kad vaikai, kurie yra ugdomi šeimoje, dėl to nukentėtų socialiai.
Tokie atvejai nesudaro pagrindo pasitikėti sistema. Institucijos, kurios teigia, kad rūpinasi šeima, turi užsitarnauti pasitikėjimą savo veiksmais.
– Sakote, kad tai – ne vienkartiniai atvejai, taip veikia sistema?
– Taip, tai yra vidinė institucijos kultūra. Ir mentalitetas nepasikeis pakeitus įstatymą. Sistemos pagrindas yra neteisingas.
Kai buvo rengiami Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, pirminiai pakeitimai, prie kurių dirbau, buvo apie tai, kad įstatymas būtų orientuotas į pagalbą šeimai. Po pateikimo projektui buvo pritarta, o komiteto svarstymuose projektas buvo sudarkytas.
– Vaiko atvejo vertinimą ir sprendimą paimti vaiką iš šeimos pasirašo vienas vaiko teisių specialistas. Už šiuos sprendimus, kurie yra tokie jautrūs, nėra jokios atsakomybės?
– Blogai yra tai, kad teismai turi patvirtinti šį sprendimą. Teisėjas turėtų patikrinti sprendimo pagrįstumą. Bet procesiškai teisėjai tik vizuoja.
Nagrinėjama rašytinio proceso tvarka ir teismas tik peržiūri, bet ne kvestionuoja, kas parašyta.
Tad dabar teisėjas, nematydamas situacijos, pasitikėdamas vieno specialisto parašytu dokumentu, kuris gali būti tendencingas, tiesiog vizuoja sprendimą, nepatikrindamas, ar faktų visuma yra teisingai interpretuojama. Teismas yra išorinė institucija, kuri turi patikrinti. Bet sistema neveikia.