Pasak mokslininko geografo dr. Ričardo SKORUPSKO, tai nereiškia, kad turime atsipalaiduoti.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie milžiniškus miškų gaisrus Kanadoje, Prancūzijoje, kuo Lietuvos miškai skiriasi nuo šių šalių?
– Dauguma Kanados miškų yra natūralūs. Tai borealiniai miškai, formuojami spygliuočių medžių. Spygliuočiai natūraliai yra degesni. Jeigu medyną formuoja vien tik spygliuočiai, jų degumas gerokai didesnis.
Ypač natūralių medynų, nes natūraliuose medynuose yra didesni mirusios medienos kiekiai, didesnis samanų paklotas, todėl gaisrai būna pražūtingesni.
Kodėl spygliuočiai miškai? Nes spygliuočiai prisitaikę augti šiaurinėse platumose, kur vegetacijos periodas trumpesnis, jie pavasarį pradeda vykdyti fotosintezę, vos tik neigiamai temperatūrai priartėjus prie 0 laipsnių.
Tuo tarpu lapuočiams reikia sulaukti aukštesnės temperatūros, kad susprogdintų pumpurus, išaugintų lapus. Jiems reikia gerokai ilgesnio vegetacijos periodo.
Didesnėje Kanados dalyje, atokiau nuo vandenynų, klimatas gana sausringas, kritulių net mažiau nei pas mus, kietos, mažiau drėgmės gebančios sukaupti, uolienos.
Dėl to medynai labiau perdžiūva, dažniau dega.
Beje, Prancūzijos platuma irgi labai panaši, kaip ir Pietų Kanados. Tiesa, Prancūzijai niekuomet nebuvo būdingas didelis sausringumas, ypač jos regionams, kurie ribojasi su Atlanto vandenynu, nes ten jūrinis, drėgnas klimatas, o pastaroji vasara stipriai nusausino miškus, temperatūros dominuoja +30 laipsnių ir daugiau.
Kad ir koks kiekis drėgmės dirvožemyje yra, jis greitai pasišalina. Gaisrai Prancūzijoje, į pietvakarius nuo Bordo, vyksta viename iš didžiausių Vakarų Europos kultūrinių miškų masyve, kuris suformuotas XIX a. nusausinus pelkes ir apsodinus nederlingą smėlį pušimis, jos sausringuoju laikotarpiu panašėja į parako statinę.
Galime kalbėti ir apie Alpes, dabar ten dominuoja kultūrinės kilmės kėnių medynai, kur anksčiau buvo bukynai.
– Miškų gaisrai kyla natūraliai ar dėl neatsargaus žmogaus elgesio, stiklo šukių ar pan.?
– Savaime gaisras nekyla. Gamtiškai gaisro židinys dažniausiai būna žaibo išlydis. Kai regionas yra intensyviai urbanizuotas, tikimybė, kad gaisro priežastys būtų gamtinės kilmės, yra gana maža.
Kiek teko kalbėti su kolegomis, gyvenančiais Prancūzijoje, daug įtarimų yra dėl tyčinio padegimo. Šitos versijos neatmetamos…
Tiesa ta, kad net kokia stiklo šukė, žiežirba sausringomis sąlygomis gali tapti gaisro priežastimi ir sunkiai suvaldomu jo židiniu.
– Kas daroma siekiant mažinti miškų gaisrų padarinius?
– Lietuvoje yra kelios miškininkystės priemonės grupės gaisrų prevencijai. Viena susijusi su miškų skaidymu į kvartalus po 50 ha.
Padaromos vadinamosios kvartalinės linijos, kurios Šiaurės-Pietų, Rytų-Vakarų kryptimis suskaido miško masyvą, jos skirtos ne vien miško apskaitai, bet ir tam, kad sustabdytų antžeminį gaisrą, jeigu paklotė užsidega.
Galima privažiuoti gesinimo technika ir atitinkamai lokalizuoti antžeminį gaisrą. Beje, juostos bent kartą per dvejus metus turi būti mineralizuotos, papurenamos, kad augalija nesitvirtintų.
Yra stebėjimai. Anksčiau kiekvienoje girininkijoje būdavo bokštai, kur budėdavo žmonės, kai būdavo miškų gaisrų grėsmė.
Dabar sistema yra nuotolinė, yra bokštai, yra sumontuotos kameros, vienas žmogus dispečerinėje stebi, apžvelgia teritorijas. Jeigu pastebi dūmus, identifikuoja vietą ir siunčia vietos priešgaisrinį dalinį.
Sistema patikima. Daug metų didelių miškų gaisrų nėra, tik pavieniai pasitaiko, kurie operatyviai lokalizuojami.
– 2014 metais Kuršių nerijoje buvo didelis miško gaisras, degė kalninės pušys, apie 130 ha.
– Kalninės pušys nuo žemės atsiplėšusios viso labo 3-4 metrus, apatinių šakų zonoje fiziškai pereiti negali, jeigu užsidega sausa masė, tai apimamas visas medynas.
Dega kaip gera parako statinė. Įprastai aukštame medyne (25-30 m aukščio) gaisras būna dvejopas. Antžeminis, kai dega paklotė; beje, paklotė sudega dažniausiai ir kamienų nepasiekia arba jų stipriai nepažeidžia.
Kur kas pavojingesnis yra taip vadinamas viršutinis gaisras, kai liepsnos keliauja medžių lajomis. Tai čia prancūziškasis atvejis.
Tokiu atveju, esant stipriam vėjui, liepsnos sklidimo greitis gali prilygti automobilio važiavimo greičiui – 60-80 km per val., priklauso nuo to, kokio stiprumo, krypties vėjas. Pas mus neteko girdėti, kad būtų tokio tipo gaisras.
– Kokios grėsmės lietuviškiems miškams?
– Yra gryni lapuočiai, jie atsparūs net esant sausringam laikotarpiui, tokie medžiai sukaupia daug drėgmės. Mišriuose medynuose gaisro tikimybė didesnė.
O Dzūkijos pušynuose, ypač jei jie seni, turintys storą paklotę, gaisro tikimybė didesnė. Mes turime santykinai drėgną vasarą, mūsų medynams priešgaisriniu požiūriu gerai.
– Žmonės irgi turi mokėti saugiai ilsėtis tam skirtose zonose, pavyzdžiui, kur įrengtos laužavietės. O pastarosios saugiai įrengtos?
– Labai geras klausimas. Pas mus, jei pažiūrėtume į oficialias Valstybinės miškų urėdijos poilsiavietes, tai tikriausiai 95 proc. laužaviečių yra ant žemės.
Jos kelia potencialią grėsmę miškams. Estijoje yra specialios laužavietės – metalinės, pakeltos. Pas mus viskas ant žemės su keliais akmenukais aplinkui…
– Labai daug kalbama apie klimato kaitą, šiltnamio dujų emisijas… Jūs, mokslininkai, kokiu pjūviu žvelgiate į šį procesą?
– Mes retai kalbame apie visą kompleksą veiksmų. Dėl miškų – jie yra vienintelis komponentas, (kartu su pelkėmis), kuris efektyviai, kaip natūralus naudmuo, gali prisidėti prie klimato kaitos poveikio švelninimo.
Nes miškas turi didesnį drėgmės potencialą; prisideda prie debesodaros procesų, lokalių liūčių formavimosi.
Kai pasiekiama tam tikra karščio riba, miškas irgi ne begalinis – taip, jis gali kompensuoti aukštesnės temperatūros poveikį bent dvi savaites, jeigu pats turi sukaupęs pakankamą drėgmės rezervą.
Pastebėkite, mieste temperatūra būna labai aukšta, o miške – mažesnė. Miškas turi reikšmingos vėsinančios įtakos, kol turi, ką garinti.
Miestuose paviršiai saulės energiją paverčia šiluma, karščiu, dėl to mums tokios sąlygos sunkiai pakeliamos. Taigi miškų plotų didinimas ir efektyvių ekologinių paviršių didinimas miestuose sumažintų neigiamą įtaką.
Mes turime pastatų stogų, kurie drėgmės nesugeria, o išskiria šilumą. Tai, pavyzdžiui, didžiuliai prekybos centrai. Vienas medelis parkavimo aikštelėje yra simbolinis gestas.
– Užsienyje populiarūs apželdinti stogai.
– Pavyzdžiui, Vokietijoje yra STR (Statybos techninis reglamentas, – aut. past.) reikalavimai logistikos, sandėliavimo, gamybinės paskirties pastatams.
Paviršius turi būti su aktyvia danga: 10-15 cm grunto sluoksnis ir augalai, kurie sugeria drėgmę. Taip neįkaista patalpos, kartu vyksta aušinimas.
– Grįžtant prie klimato kaitos, matome vis intensyvesnes liūtis, per kurias iškrenta didelis kritulių kiekis, tvinsta keliai, miestai. Kaip turime būti pasiruošę? Ar skęstantys keliai rodo neišspręstas projektavimo problemas?
– Tai daugialypė problema. Kalbant apie meteorologinius parametrus, tai liūtys retesnės ir intensyvesnės, labiau lokalizuotos, todėl net ir pati geriausia inžinerinė struktūra – padaryta, kad vanduo nutekėtų kažkur į upes – neveiks.
Klaidingas požiūris vandenį tvarkyti nuvedant, t.y. problemą perkeliant iš vietos, pavyzdžiui, į upę. Problema turi būti sprendžiama toje vietoje, kur ji ir kyla.
Liūtys intensyvėja. O ekstremalėjimas yra pats blogiausias dalykas. Didesnioji dalis gyvybingiausių ir biologiniu požiūriu įvairiausių ekosistemų formuojasi ir funkcionuoja tose vietose, kur maitinimas krituliais tolygus metų bėgyje ar bent vegetacijos periodo metu.
Jei per vieną liūtį iškrenta savaitės kritulių norma, tai blogai. Nes žemė tiek nepajėgia sugerti, vanduo nubėga ir sukelia problemas. Galiausiai žemė lieka sausa.
Dabar stebimų klimato kaitos procesų ryškėjanti savybė – netolygumas, nepastovumas. Ekosistemos dažniausiai nyksta ne tada, kai kritulių nėra, o tada, kai krituliai netolygiai pasiskirsto per metus.
Jeigu reiškiniai ekstremalės, drėgmės tolygumas mažės, nyks ištisos ekosistemos. Pirmiausia miškai, nes jie jautriausi drėgmės nepritekliui. Judėsime dykumėjimo link.
Tai susiję ne tik su natūraliomis ekosistemomis – miškais, bet tai reikšmingai palies mus visus, maistu aprūpinančias agroekosistemas.
Štai ir šiemet Prancūzijoje vasarinių žemės ūkio kultūrų derlius, ypač nedrėkinamuose laukuose, fiksuoja rekordines žemumas.