2 nuotr.
Kunigo padarytas sunkus nusikaltimas savaime nepanaikina jo teisėtai suteiktų ar švęstų sakramentų. Pixabay.com asociatyvi nuotr.
Sakramentų veiksmingumas nepriklauso nuo kunigo
Pasak Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatoriaus kun. Mykolo Sotničenkos, pirmiausia svarbu aiškiai pasakyti, kad vien tai, jog ilgainiui paaiškėja kunigo padarytas sunkus nusikaltimas, savaime nepanaikina jo teisėtai suteiktų ar švęstų sakramentų.
„Katalikų Bažnyčios mokyme sakramentų veiksmingumas nepriklauso nuo kunigo asmeninio šventumo – sakramentuose veikia Kristus. Todėl nėra pagrindo žmogų krikštyti iš naujo vien dėl to, kad jį krikštijusio kunigo gyvenime paaiškėjo sunkūs nusikaltimai.
Santuokos atveju svarbu ir tai, kad santuoką sudaro patys sutuoktiniai, jie yra sakramento teikėjo, o kunigas ar diakonas sutuoktinių laisvą sutikimą tik priima Bažnyčios vardu. Tad kunigo moralinis gyvenimas savaime nepanaikina tokios santuokos galiojimo.”
Po žinios apie kunigų šiurpius nusikaltimus dalis tikinčiųjų pripažįsta, kad tapo baugu leisti berniukus patarnauti Mišioms.
Kun. M.Sotničenka teigia, kad tokios žinios žmones skaudina, kelia pyktį, baimę ir labai konkrečius klausimus – taip pat ir tėvams, svarstantiems, ar saugu leisti savo vaikus patarnauti Mišiose.
Kunigas akcentuoja, kad tokio nerimo negalima nuvertinti ar atsakyti vien raginimu pasitikėti.
Pasitikėjimas turi būti grindžiamas aiškiomis elgesio ribomis, prevencijos mokymais, galimybe pranešti apie nerimą keliančias situacijas ir atsakingu reagavimu į kiekvieną gautą informaciją.
Kandidato tinkamumas vertinamas per visą pasirengimo laiką
„Bažnyčios pareiga yra daryti viską, kad vaikai joje būtų saugūs, o tėvų pasitikėjimas nebūtų laikomas savaime suprantamu, – kalbėjo kun. M.Sotničenka. – Suprantame ir tuos, kurių tikėjimas dėl tokių įvykių susvyruoja.
Kai sunkiai nusikalsta žmogus, kuriam buvo patikėta kunigo tarnystė, sužeidžiamas ne tik pasitikėjimas tuo žmogumi – gali būti sužeistas ir santykis su pačia Bažnyčia.
Tokių klausimų nereikia bijoti ar slėpti. Kartu krikščioniškasis tikėjimas remiasi ne kunigo nepriekaištingumu, bet Kristumi.
Tai neatleidžia Bažnyčios nuo atsakomybės – priešingai, įpareigoja ją sąžiningai ieškoti tiesos, pripažinti blogį, padėti nukentėjusiesiems ir keistis ten, kur to reikia.
Žmogui, kuris šiandien jaučia pyktį, nusivylimą ar abejonę, norime pirmiausia pasakyti: jo klausimai yra svarbūs, ir Bažnyčia turi būti pasirengusi juos išgirsti.”
Pasiteiravus, ar yra kokie „filtrai”, kad į kunigystę patektų dori žmonės, Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatoriaus teigė, kad būsimų kunigų atranka nėra vien formalus patikrinimas stojant į seminariją.
Kandidato tinkamumas vertinamas per visą pasirengimo kunigystei laiką – atsižvelgiama į jo žmogiškąją ir emocinę brandą, moralines bei dvasines savybes, motyvus, reputaciją, fizinę ir psichologinę sveikatą, gebėjimą kurti brandžius santykius ir prisiimti atsakomybę.
Prireikus pasitelkiami ir psichologijos specialistai.
„Prieš šventimus vyskupas turi būti įsitikinęs kandidato tinkamumu, o esant pagrįstai abejonei žmogus neturi būti šventinamas. Vis dėlto jokia atrankos sistema negali suteikti absoliučios garantijos dėl žmogaus elgesio ateityje, todėl ne mažiau svarbūs yra nuolatinis kunigų ugdymas, aiškios atsakomybės ribos, prevencija ir gebėjimas laiku pastebėti bei įvertinti nerimą keliančius signalus”, – tikino kun. M.Sotničenka.