G.Žickytės filmas „Irena“ prasideda žiemos kadrais. Atrodytų, jog žiūrėtume į gyvą Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslą „Medžiotojai sniege“. Pati Giedrė sako, kad tai iš dalies suteikia istorijai pasakišką elementą. Ir tikrai – atrodo, kad I.Veisaitė buvo žmogus iš kitokio, geresnio, pasakiško pasaulio, skleidžiantis kitiems savo išmintį ir šviesą.
Pagal išsilavinimą ir profesinę kryptį – germanistė, teatrologė, dėstytoja, bet ją pažinojusiems žmonėms – kur kas daugiau. Ramstis, švelnių patarimų šaltinis, autoritetas. Moteris ne tik pati mezgusi ryšius su kitais, bet ir norėjusi, kad jos pastebėti žmonės susipažintų. O jai išėjus – toliau būtų kartu.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Net praėjus beveik penkeriems metams po Irenos mirties atsakydama į klausimus Giedrė dažniau kalba esamuoju laiku – atrodo, kad Irena vis dar čia, alsuoja, vis girdimas jos balsas, patarimai ir išmintis.
Apie filmo kūrybinį procesą, jame užkoduotus atodūsius ir atsakymo į klausimą „Kaip reikia gyventi?“ paieškas – pokalbis su Nacionalinės premijos laureate, režisiere, prodiusere Giedre Žickyte.
– Mane patraukė pirmosios filmo akimirkos – ištariate frazę, kad Irena buvo jūsų mokytoja, nors niekada pas ją nesimokėte. Ar galėtumėte papasakoti, kodėl I.Veisaitė jums buvo reikalinga kaip mokytoja? Ir kokiose srityse labiausiai?
– Pasakiau šią frazę platesne prasme. Jos prasmę suvokiau gerokai vėliau. Su operatoriumi Eitvydu Doškumi kalbėjomės apie kadruotę ir jis užminė: „Taigi Irena yra mokytoja.“ Viena iš jos profesinių krypčių – pedagogė. Po šio pokalbio galvojau, kad iš tiesų – ji buvo mokytoja.
Tiek mane, tiek begalę kitų ją pažinojusių žmonių ji be galo daug išmokė. Po jos mirties pradėjusi dirbti prie filmo, supratau, kad Irena savo moraliniu, gyvenimišku autoritetu iki šiol mane tebemoko – esminių vertybių, požiūrio į gyvenimą. Negaliu pasakyti, kad išmokau, bet bent jau stengiuosi pasiimti tai, ką ji mums visiems atseikėjo.
Filmo autorių nuotr. /Filmo „Irena“ (rež. Giedrė Žickytė) kadras
Irena buvo nepaprastai išmintingas žmogus, daug žmonių nevalingai pas ją eidavo pasiklausti patarimo įvairiausiais gyvenimo klausimais: nuo gyvenimo pasirinkimų, vertybinių dalykų ir netgi meilės reikalų. Dabar, kai jos nėra, vis pagaunu save galvojant, o ką pasakytų Irena?
Puikiai suprantu, kad atsakymas į tokį klausimą tėra spekuliacija, tačiau juk daugelis ieškome atramos, žmogaus, į kurį galėtume žiūrėti kaip į autoritetą. O Irena tokiu žmogumi būti puikiai mokėjo. Mokėjo ir patarti neprikišamai – kad pats suprastumei po kurio laiko. Ne aš viena taip jaučiausi.
Ji buvo ypatingas žmogus, mano galva, žinojęs atsakymą į vieną paprasčiausių ir vieną sudėtingiausių klausimų – „Kaip gyventi?“ Jaučiuosi gavusi didžiulę gyvenimo dovaną, kad man teko ją sutikti.
– Atrodo, kad net jei Irenos nebėra, tas tinklas, kurį ji sukūrė aplink save, dabar gali būti kartu. Jausti artumą.
– Irena dažnai pasakydavo, kad kai jos nebebus, ji norėtų, kad mes, ją pažinoję žmonės, toliau tarpusavyje bendrautume. Kiekvienas Irenos gimtadienis po jos mirties buvo paminėtas, pavyzdžiui, išleista atsiminimų knyga „Mūsų Irena“ arba vyko Irenai skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. Tiesa, pats pirmasis paminėjimas vyko kitaip: pasidarėme bendrą „zoomą“. Mūsų susijungė gal 20–30. Susitikę nuotoliu visą vakarą kalbėjomės apie Ireną.
Apskritai Irena dažnai ištardavo tokias frazes kaip „jums reikėtų susipažinti“ arba „jūs turėtumėte bendrauti“ ir taip sujungdavo žmones.
Filmo autorių nuotr. /Filmo „Irena“ (rež. Giedrė Žickytė) kadras
– Filmas prasideda žiemos kadrais. Atrodytų, kad matytume gyvą Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslą „Medžiotojai sniege“. Kodėl pasirinkote būtent taip pradėti filmą?
– Žaviuosi jumis, kad atpažinote šią nuorodą! Prisipažinsiu, tai nebuvo suformuota užduotis operatoriui Eitvydui Doškui, kad nufilmuotų Vilnių būtent su šia vizualine nuoroda į Bruegelio paveikslą, tačiau peržiūrėjus medžiagą ir pamačius tą kadrą, net aiktelėjau. Iš karto paskambinau Eitvydui jį pagirti ir pasidžiaugti.
Šie kadrai buvo nufilmuoti jau Irenai mirus. Galvojau, ką daryti. Supratau, kad Vilnius po truputį tampa vienu iš filmo pasakojimo veikėjų. Atsimenu, kad orų prognozės metu išgirdau, jog iškris daug sniego, tad ir paprašiau operatoriaus, kad paieškotų kadrų. Jaučiau, kad filmo pradžia turėtų turėti tam tikrų pasakos motyvų. Tuo metu buvau ne Lietuvoje, šiuos kadrus Eitvydas nufilmavo vienas pats.
– Papasakokite apie filmavimo procesą. Kokie jūsų sumanymai buvo iš pat pradžių ir kaip jie keitėsi tada, kai Irena paliko šį pasaulį?
– Irenos fenomenas atsiskleidžia per tai, kaip ji bendravo su kitais žmonėmis. Net po premjeros LNDT manęs žmonės klausė, kaip pavyko padaryti taip, kad pajustume Ireną?
Džiaugiuosi, jei pavyko, nes jaudinausi, kad turėjome per mažai medžiagos. Iš pat pradžių planavome ilgą stebimąją dokumentiką. Užtruko nemažai laiko, kol pripratinome Ireną prie kameros. Nors jau pažinojau ją, kai atėjome su kamera ir operatoriumi, ji atsisėdo prie stalo, padėjo rankas ant jo ir tarė: „Taip, klausau.“
Irena buvo daug kartų filmuota, tad galvojo, kad ateis, atsisės prie stalo ir papasakos savo istoriją, o man norėjosi ją pajusti. Girdėti ne tik tai, ką ji pasakoja, bet pajusti jos charakterį, ją kaip žmogų.
Per parengiamąjį etapą turėjome suprasti, kaip norėsime kurti, o jai reikėjo priprasti prie kameros, įgauti natūralumo. Buvo ir daug „tuščių“ filmavimų, kai, pavyzdžiui, ateina kurjeris ir mes filmuojame. Reikėjo, kad Irena atsipalaiduotų ir suprastų, kad nereikia kažko daryti prieš kamerą. Tikslas – kad kas nors atsitiktų tiesiog būnant kartu. Nepaisant garbaus amžiaus, jos gyvenimas buvo kupinas įvykių.
Iš anksto buvome sutarusios su Irena, kad ji filmavimų metu neišjungs savo mobiliojo telefono, kad jo skambesys taptų savotišku leitmotyvu. Filme matome sceną, kai telefonu skambinantys sveikina Ireną su gimtadieniu, bet jai nepaliaujamai skambindavo ne tik per gimtadienį. Niekas geriau neatskleidžia Irenos asmenybės nei vaizdas, kai ji atsiliepia telefonu. Atsiliepusi ji išvardija, ką veikia, su kuo yra, kas aplink ją. Atsimenu ją sakant: „Čia yra nuostabiausia filmavimo komanda – Giedrutė, garso režisierius Ignas, operatorius Eitvydas. Jie visi puikūs.“ Po 10 minučių vykdavo tas pats (juokiasi). Gimtadienio skambučių scena net buvo mano scenarijuje. Tikslingai atvažiavome, tačiau skambučių nerežisavome.
Filmo autorių nuotr. /Filmo „Irena“ (rež. Giedrė Žickytė) kadras
Tačiau mano planai turėjo keistis. Kai pajutau, kad esame pasirengę eiti į filmo gamybą, prasidėjo COVID-19 pandemija. Galiausiai 2020 metų gruodį Irena mirė. Mums nepakako to, ką buvome nufilmavę. Teko pasitelkti archyvus – dar kartą suvokiau, kiek ten daug klodų slypi. Buvo atliktas didelis darbas ieškant medžiagos, kuri tinkamai perteiktų laikmetį, atmosferą, sukurtų sceną. Daug kadrų iki šiol nebuvo niekur matytų, o mums teko gerokai pasistengti, kad juos surastume ir kad jie galiausiai atsidurtų filme.
– Pastebėjau, kad jūsų žvilgsnis filmuose dažnai susitelkia į žmogų, tačiau tuo pat metu pasakojate laikmečio istoriją. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ atsiskleidžia Algirdo Kaušpėdo asmenybė ir Sąjūdžio laikmetis. „Šuolyje“ – Simas Kudirka ir Šaltojo karo epocha. Kodėl renkatės būtent taip pasakoti? Kodėl jums svarbu, kad centre atsirastų žmogus, o ne, pavyzdžiui, tik archyviniai kadrai?
– Taip išeina… (šypsosi). Manau, kad man svarbus emocinis santykis ir tai, kaip žmogus atsiskleidžia per savo pasirinkimus. Kuo dramatiškesnis laikotarpis, tuo žmogaus pasirinkimo kaina yra aukštesnė. Ir tuomet labiau atsiskleidžia žmogaus charakteris. Be konteksto nebūtų suprantamas pasirinkimas, žmogaus istorijos dramatizmas. O be asmeninės istorijos nebūtų emocinio ryšio su pasakojimu.
Kurdama šį filmą suvokiau, kokį didžiulį išbandymą Irenai suteikė gyvenimas, ji daug matė neteisybės ir žiaurumo. Sudėtingiausios situacijos ir žiauriausias laikas tuo pačiu atveria begalinio gėrio, žmogaus dvasios taurumo, drąsos apraiškas. Šalia žiaurumo atsiranda kiti pasirinkimai.
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Redos Pabarčienės knyga „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“
Ją išgelbėjusi Stefanija Paliulytė-Ladigienė net nekėlė klausimo, ką daryti šioje situacijoje. Beje, manau, kad natūralu būtų buvę suprasti žmogaus baimę: tas laikmetis Vilniuje, Lietuvoje, buvo siaubingas, slėpti žydę mergaitę buvo be galo pavojinga. Irena juk prieš patekdama į ponios Stefanijos namus buvo ir kituose namuose, tačiau pastebėjusi, kad ją priglaudusi moteris negali miegoti naktimis iš siaubo, pati išėjo. Sakė nenorėjusi „numarinti žmogaus“.
– Apie I.Veisaitę yra sukurta ir žodinių pasakojimų. Pavyzdžiui, atsiminimai apie ją „Mūsų Irena“ arba Aurimo Švedo pokalbių su Irena knyga „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Kaip kino priemonės gali papildyti šį pasakojimą?
– Vaizde galime stebėti, kokiu žvilgsniu pažiūri, kokiu tonu pasako, kur iškyla pauzės, kaip ji nusišypso atsisėdusi prie stalo. Kine daug svarbiau ne tai, ką pasako, o kaip pasako. Dar svarbiau – ką nutyli. Mano galva, būtent tada galima pajusti žmogų. Kiekvienas atodūsis ar seilės nurijimas gali pasakyti gerokai daugiau. Taip pat spalvinė gama, garsas, kameros judesys – šios kino priemonės kuria pasakojimo sluoksnį, kurį žiūrovas fiksuoja nesąmoningai.
Filme yra ir Arvo Pärto kūrinio „Für Alina“ linija. Kūrinį fortepijonu skambinti filme sutiko Petras Geniušas, o kai filmavome, prisegėme mikrofoną jam prie krūtinės, kad vienas kanalas įrašytų grojančio žmogaus alsavimą. Beje, šis alsavimas pasigirsta labiausiai tuomet, kai pasirodo filmo pavadinimas. Žinoma, alsavimas nėra tai, apie ką yra filmas, tačiau tikiu, kad jis, pasigirstantis tolumoje, veikia žmogaus pasąmonę.
– Anglų kalba filmą pavadinote „A Goodnight Kiss“ (liet. Bučinys prieš miegą). Tai – turbūt nuorodą į jūsų minėtą S.Paliulytę-Ladigienę. Klausydama Irenos pasakojimo buvau sukrėsta – tiek laiko praleidusi viena, gaudoma ir nenorima, ji jautėsi esanti visiškai atstumta, tačiau pažintis su ponia Stefanija ją pakeitė.
– Irenai pavyko pabėgti iš geto, ten praleidus dvejus siaubingus metus. Ji jau buvo netekusi savo mamytės, artimųjų, regėjusi siaubingą neapykantą, žudymus ir žiaurumus. Patį pirmą vakarą, atsidūrusi ją priglaudusios Stefanijos namuose, sėdo vakarieniauti. Po vakarienės Stefanija bučiavo savo vaikus, linkėdama labos nakties. Pabučiavo ir Ireną. Irena pradėjo verkti. Ji paklausė Stefanijos: „Ar jums nėra šlykštu bučiuoti žydę?“. Stefanija irgi pravirko, jos kalbėjosi iki ryto ir tą naktį ji tapo antrąja Irenos motina.
Sunku įsivaizduoti, kas galėjo vykti paauglės mergaitės širdelėje, jaučiantis visų atstumtai, galvojant, kad galbūt su ja kažkas blogai.
Manau, kad šis bučinys Irenai suteikė vilties, sugrąžino tikėjimą žmogiškumu, gerumu. Ši istorija man dar kartą patvirtina, kad svarbiausia gyvenime: meilė ir žmogiškasis ryšys.
– Kaip manote, kas Ireną paskatino rinktis kitaip – nežvelgti į jai pakenkusius žmones su neapykanta?
– Matyt, negalima įvardyti vieno dalyko. O ir aš tik stengiuosi atskleisti jos istoriją, negaliu tiksliai pasakyti. Irenos mama, pačiomis pirmomis karo dienomis suimta nacių, prieš atsisveikindama ištarė dukrai tris priesakus. Vienas jų – nekeršyti. Irena minėjo, kad tai jai tam tikra prasme padėjo išgyventi.
Esu pastebėjusi bendraudama su žmonėmis, gyvenime patyrusiais daug kančios, pavyzdžiui, ištremtais į Sibirą ar išgyvenusiais Holokaustą – jie pasižymi labai šviesiu požiūriu į gyvenimą. Neapykanta slegia, užkrečia, dauginasi. Irena yra sakiusi, kad jeigu ji pradėtų kitų nekęsti, tai tik patvirtintų, jog Hitleris ir Stalinas laimėjo.
Tiesa, Ireną sutikau jau brandžiame amžiuje. Galiu tik įsivaizduoti, kiek pastangų reikėjo įdėti, kad tokią laikyseną priimti. Juk prisiminimai, patirtos netektys niekur nedingsta… Tačiau ji pasirinko būti mylinti bei mokėjo apie sudėtingiausius, jautriausius dalykus kalbėti taip, kad suvienytų, o ne priešintų.
Irena labai domėjosi kitais. Ji galvodavo apie ją supančius, iš jos sklido pagarba kitam, ji gebėjo parodyti dėmesį kiekvienam, kad jis pasijustų svarbiausias. Matyt, žmogus daugiau atkreipiantis dėmesį į kitus mažiau susitelkia į save ir savo skausmus. Gal tai dar vienas galimas atsakymas į jos paslaptį? Ir mes panašiai susipažinome – išgirdusi mano interviu ji tiesiog parašė elektroninį laišką: ką jai buvo įdomu išgirsti, kas ją palietė. Šis jos žingsnis mane be galo nustebino ir sušildė.
Irena Veisaitė / Asmeninio albumo nuotr.
– Filme šiek tiek paliečiamas ir Irenos santykis su dukra Alina. Galima nujausti, jog tarp jų yra ir artumo, ir atstumo. Skausmo.
– Viena iš filmo pasakojimo linijų – estų kompozitoriaus ir artimo Irenos draugo A.Pärto muzikinio kūrinio „Für Alina“ atsiradimo istorija. Nenoriu jos atskleisti, bet galima suvokti, kad ji skirta ir Irenai, ir Alinai.
Labiausiai norėjau parodyti gyvą žmogų. Be santykio su dukra Irenos istorija nebūtų pilna.
– Norėjau paklausti ir apie jus – kas yra jūsų varomoji jėga ir motyvacija?
– Ne visuomet ta varomoji jėga būna (šypsosi). Kartais prieinu ir akligatvius.
Bet dirbdama dokumentikoje jaučiu, kad istorijos, kurias tyrinėju ir pasakoju, augina mane pačią kaip asmenybę. Netgi jeigu Irenos nebėra, bet praleidau su ja visus šiuos metus kurdama filmą. Jaučiuosi apdovanota turėdama galimybę prisiliesti prie tokių istorijų ir taip sužinoti daugiau apie pasaulį. Augti vidumi. Man labai svarbu jausti prasmę.
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Giedrė Žickytė
– O kada jaučiate prasmę? Dirbdama? Jau baigusi darbus? Tada, kai kiti pamato? O gal – visais atvejais?
– Manau, kad labiausiai tada, kai išgirstu, kad filmas ir kitiems buvo reikalingas. Šio filmo atveju dažnai tai girdžiu, kad būtent dabar reikėjo vėl iš naujo pamatyti Ireną, išgirsti ją. Džiaugiuosi, kad išliko išsaugotas Irenos atminimas.
Noriu paminėti, kad šis filmas – nėra mano vienos nuopelnas. Mūsų maža komanda sudėjo visą širdį.
Komandoje turi būti abipusis pasitikėjimas. Kai esi gyvenimo situacijose ir bandai jas užfiksuoti, negali lėkti prie operatoriaus ir sakyti, kaip ir ką filmuoti, jis tą turi jausti, o režisierius turi pasitikėti judviejų susikalbėjimu. Mums su operatoriumi E.Doškumi pavyko tokį santykį sukurti.
Režisierė Giedrė Žickytė sako kalbą atsiimdama Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Giedrė Žickytė
Dalį filmo montavome su montažo meistru Danieliumi Kokanauskiu. Dieve mano, kiek mes pykomės! Bet labai gerai – ginčai nuvedė į rezultatą. Turėdavau jam apginti kiekvieną kadrą, scenos reikšmę. Joks simuliavimas ar falšas nebūtų prasprūdęs pro jo skvarbų žvilgsnį.
Montuoti pabaigėme su „Oskarui“ už „Medaus šalį“ nominuotu Atanu Georgievu, kuris suteikė vertingų patarimų iš šalies tam, kad filmas taptų kuo suprantamesnis užsienio auditorijai.