1 nuotr.
Selemono Paltanavičiaus nuotr.
Mes, žinoma, ne visada juos siejame tik su šventais dalykais – daug kas taip taria prisimindamas išėjusius savuosius, kiti kraipo galvas sutikę naują, dar vieną rūpestį: o kaip nuvažiuoti, kaip pasiekti tą kampelį, kuriame jie guli?
Visų Šventųjų diena ir Vėlinės mums yra savotiškas atskaitos taškas, net ir laiką patogu skaičiuoti ir įvardinti taip: prieš Vėlines (ar Visus Šventuosius…) ir po jų. Apie tai dar daug kalbėsime. Tačiau ar kas nors panašaus yra ir gamtoje? Ar joje būna metas, kai ateina liūdesys, apmąstymo dienos ir mintimis susitinkama su savo protėviais?
Galvotum, kad dažnai sunku surasti skirtumus ir pasakyti, kur čia mūsų sugalvota, o kur – iš Gamtos. Iš tikro, ar galėtų tokios šventos dienos būti saulėtą, žalią ir žydinčią vasarą? Ko gero – ne.
Dabar, kai dienai trumpėti lieka pora valandų, o iki žiemos saulėgrįžos ir Kalėdų mažiau nei du mėnesiai, žmogiškos nuotaikos tam labai tinka. O gamtoje liūdesio nerasi – galėtume sakyti, kad ten vyrauja ramybė, priešžiemiškas susitelkimas.
Ar matėte, koks trumpas buvo spalvingas šių metų ruduo? Viską lėmė lietinga antroji vasaros pusė, prižadinusi augalus ilgesniam žaliavimui. Gyvūnams tai įtakos neturėjo. Dabar regime, kad lapuočiai gerokai nupliko, lapkritis arba, kai kas sako „lapkritys”, atliks lapų purtymo darbus iki galo. Sunku pasakyti, kas augalams yra „per anksti” ar „per vėlai”.
Tačiau vabzdžiai su šių metų šiltuoju periodu atsisveikino laiku ir iškeliavo nebūtin, paukščiai skrido ir tebeskrenda taip pat laiku.
Ežiai jau miega, vargu ar gali rastis tokia šiluma, kuri juos pažadintų. Nors jei taip įvyktų, jie dar turėtų kuo maitintis – sliekais, kitais bestuburiais.
Barsukai dar nesiruošia gultis, nors prikaupė daug riebalų ir tapo bent trečdaliu sunkesni. Jie dar darbuojasi.
Elniniai žvėrys šiam metui pasiruošė geriausiai, jų kailiai pilkai rusvi, puikiai derantys prie aplinkos. Jie labai tiks ir žiemą.
Tiesa, prieš mėnesį baigėsi briedžių ir tauriųjų elnių ruja, kainavusi nemažai jėgų ir energijos. Iki tikrosios žiemos (kas ten žino, kokia ji bus?) reikia atgauti jėgas, gerai maitintis ir sukaupti riebalų.
Dar kitoks stirnų pasaulis. Jų ruja buvo seniai, vasarą, todėl nuo rugsėjo jos gyvena ramų gyvenimą. Tiesa, jų kailiai taip pat rusvai pilki – neseniai saulėtą dieną važiavau po Lietuvą ir tik atsitiktinai pastebėjau ketvertą stirnų, kurios gulėjo suartoje dirvoje, nuo kurios jų kailiai visai nesiskyrė.
Spalio vidury pirmieji stirninai numetė ragus ir liko bauži. Prabėgs pora mėnesių, ir jiems pradės augti nauji pūkuoti rageliai.
O dabar grįžtame į Visus Šventuosius. Žinoma, jūs keliausite ten, kur šaknys, kur galima parymoti prie savųjų amžino poilsio vietų. Važiuodami ir grįždami, eidami žvalgykitės, matykite, prisiminkite.
Kas galite – fotografuokite Lietuvą. Ji – pati gražiausia, ir tą pamatyti bei sužinoti nėra metų laiko, dienos. Tiesiog, dabar ji tokia…
Būkite sveiki visi ir – laimingo kelio!
Sugrįžkite geresni, šviesesni. Keliausime į lapkritį, tamson, todėl gera nuotaika ir dvasios ramybė mums visiems labai pravers.