2 nuotr.
Įdomu, kas dirbs žemę po kelerių metų, kai jauni ūkininkai stumiami iš rinkos, o stambieji žemdirbyste nebeužsiims dėl garbingo amžiaus. Redakcijos archyvo nuotr.
Pastarųjų metų duomenimis, jaunieji ūkininkai sudaro vos 13,3 proc. visų valdų valdytojų, o pensinio amžiaus valdų valdytojų yra beveik tris kartus daugiau. Apie kartų kaitą kalbama ne vienus metus.
Keitėsi vyriausybės, ministrai ir paramos programos, tačiau jaunam žmogui pagrindinės kliūtys iš esmės liko tos pačios – žemė, finansavimas ir reali galimybė pasinaudoti parama.
Tiesa, dėl šių problemų Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga kol kas nekaltina darbą ką tik pradėjusios Mindaugo Sinkevičiaus vyriausybės.
„Nenorime naujai vyriausybei pateikti dar vieno seniai žinomų problemų sąrašo. Norime kalbėti apie sprendimus – ką galime pakeisti, kad jaunam žmogui būtų realu pradėti ūkininkauti, įsitvirtinti ir savo ateitį kurti Lietuvoje”, – „Vakaro žinioms” pareiškė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas BUIVYDAS.
Anot jo, susidaro įspūdis, jog viskas daroma specialiai, kad stambiems ūkininkams nebūtų sudaroma konkurencija. Viena pagrindinių kliūčių pradedančiajam ūkininkui yra žemės prieinamumas.
Pagal dabar galiojančią tvarką pirmumo teisę pirkti parduodamą privačią žemės ūkio paskirties žemę turi besiribojančių sklypų savininkai: daugiau galimybių turi tie, kurie žemę jau valdo, o žmogus, kuris nori pradėti nuo nulio, tokio pranašumo neturi.
Jeigu jaunas žmogus nepaveldi šeimos ūkio, jo galimybės įsigyti pirmuosius hektarus yra labai ribotos.
„Kalbėdami apie kartų kaitą pirmiausia turime atsakyti į labai paprastą klausimą – kaip jaunam žmogui įsigyti pirmuosius hektarus? Negalime raginti jaunimo ateiti į žemės ūkį ir kartu palikti jį sistemoje, kurioje didžiausias pranašumas atsiranda tada, kai žemės jau turi”, – teigė V.Buivydas.
Pradedantis ūkininkas dažniausiai dar neturi ilgos veiklos istorijos, sukaupto kapitalo ar pakankamo turto banko užstatui, nors būtent pradžioje investicijų reikia daugiausia. Todėl būtinos realiai veikiančios garantijos, lengvatinės paskolos ir kitos finansavimo priemonės, pritaikytos žmogui, kuris ūkį dar tik pradeda kurti.
„Įstatymai draudžia įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės. Tačiau per susijusius asmenis jos galima įsigyti neribotai. Ką tai reiškia? Jaunasis ūkininkas susijusių asmenų neturi arba beveik neturi, o stambieji turi, todėl jie dar labiau stambėja. Juo labiau, kad ir tiesiogines išmokas didesnes gauna stambieji, nes jų dydis priklauso nuo hektarų”, – teigė V.Buivydas.
Anot jo, kartų kaitos negalima atskirti nuo jaunų ir darbingo amžiaus žmonių išvykimo iš Lietuvos. Valstybės tikslas turėtų būti ne tik mažinti emigraciją, bet ir sudaryti sąlygas grįžti tiems, kurie užsienyje įgijo žinių, profesinės patirties, sukaupė kapitalo ir norėtų savo ateitį kurti Lietuvoje. Regionai ir žemės ūkis, pasak pašnekovo, gali būti viena iš tokių galimybių.
„Tačiau neužtenka žmogui pasakyti – grįžk ir kurk ūkį. Jis turi matyti realią perspektyvą: galimybę įsigyti žemės, gauti finansavimą, investuoti ir iš savo darbo išlaikyti šeimą. Tai svarbu ne tik žemės ūkiui. Jaunas žmogus, kuris lieka ar grįžta į regioną, čia kuria savo gyvenimą, verslą, darbo vietas ir ekonominę vertę.
Prieš svarstydami, kiek dar galima didinti mokestinę naštą jau dirbantiems žmonėms ir verslams, turėtume lygiai taip pat rimtai klausti – ką darome, kad Lietuvoje būtų daugiau dirbančių, investuojančių ir mokesčius mokančių žmonių.
Jaunas ūkininkas po kelerių metų gali būti ne paramos gavėjas, o darbdavys, investuotojas ir mokesčių mokėtojas. Jeigu žmogus savo ūkį ir verslą sukuria Lietuvoje, jo kuriama ekonominė vertė taip pat lieka Lietuvoje”, – pabrėžė V.Buivydas.
Jis neslėpė, kad ūkininkavimą pasirinko dėl giminės tradicijų.
„Yra daugybė emigravusių lietuvių, kurie norėtų grįžti į Lietuvą ir ūkininkauti, nes jų tėvai ar seneliai irgi dirbo žemę, bet, deja, neturi galimybės žemės įsigyti.
Asmeniškai aš Plungės rajone auginu šilauoges ir mėsinius galvijus, bet plėsti ūkį sunku, nors esu buvęs emigracijoje ir kapitalą susikūriau. Mano tėvai, seneliai, proseneliai, uošvis buvo ūkininkai, tai kažkaip iš kartos į kartą ta tradicija persiduoda. Tačiau tendencija dėl jaunųjų ūkininkų tik blogėja”, – tikino jaunasis ūkininkas.