Foto: infa.lt / DI
Technologijų milžinių investicijos į dirbtinio intelekto infrastruktūrą pasiekė mastą, kurio nebegalima įvertinti vien tradicinėmis balansinėmis ataskaitomis.
Kaip rodo naujausia „The Wall Street Journal“ (WSJ) analizė, dešimtys milijardų dolerių, skiriamų duomenų centrams, lustams ir paslaugoms, yra nukreipiami į nebalansinius įsipareigojimus, pasiekusius stulbinančius 3 trln. eurų (3,3 trln. JAV dolerių) mastus, rašo „ZeroHedge“ leidinys.
Analitinė medžiaga atskleidžia, kad didžiosios technologijų įmonės – nuo „Alphabet“ ir „Meta“ iki „Oracle“ ir „Nvidia“ – efektyviai maskuoja tikrąjį savo įsipareigojimų dydį, naudodamos specialios paskirties bendroves (SPV), neįsigaliojusias nuomos sutartis bei ilgalaikius pirkimo įsipareigojimus.
Slapti trilijonai: kas slepiasi už tradicinio „Capex“?
Kas ketvirtį stambios technologijų bendrovės viešina milžiniškas kapitalo išlaidas (capex), skirtas dirbtinio intelekto infrastruktūrai plėtoti. Tačiau šie skaičiai atspindi tik ledkalnio viršūnę.
Remiantis WSJ atlikta naujausia vertybinių popierių ataskaitų išnašų analize, devynios didžiausios technologijų bendrovės turi maždaug 2,73 trln. eurų (3 trln. JAV dolerių) nebalansinių įsipareigojimų, susijusių su dirbtiniu intelektu.
Šie įsipareigojimai auga kur kas sparčiau nei tradicinės kapitalo išlaidos, kurios per pastaruosius metus sudarė apie 546 mlrd. eurų (600 mlrd. JAV dolerių), ir jau maždaug triskart viršija sumas, kurias įmonės skolingos pagal neįvykdytas nuomos sutartis bei ilgalaikes paskolas.
Pagrindiniai šio finansavimo mechanizmai:
Neįsigaliojusios nuomos sutartys: Tokie projektai kaip „Meta“ milžiniškas „Hyperion“ duomenų centras Luizianoje (kurio plotas prilygsta 1 700 futbolo aikščių) sudaro sąlygas perkelti finansinius įsipareigojimus į ateitį.
Pagal apskaitos taisykles, „Meta“ įsipareigojimai nepatenka į balansą tol, kol nepradedama mokėti nuoma. Visų neįsigaliojusių nuomos sutarčių suma nagrinėtomse įmonėse išaugo iki 1,09 trln. eurų (1,2 trln. JAV dolerių) – tai yra keturis kartus daugiau nei prieš metus.
Ilgalaikiai pirkimo įsipareigojimai: Aparatūros, ypač „Nvidia“ lustų, paklausos užtikrinimui pasirašomi ilgalaikiai susitarimai, kurių vertė pasiekė 1,73 trln. eurų (1,9 trln. JAV dolerių). Pagal taisykles šie įsipareigojimai taip pat lieka už balanso ribų, kol produktai ar paslaugos nėra faktiškai pristatyti.
Finansavimo grandinės ir rizikos
Toks mastas kelia pagrįstų nuogąstavimų dėl sisteminės rizikos. Kadangi laisvasis pinigų srautas (free cash flow) keliose pagrindinėse hiperskalerių įmonėse (pavyzdžiui, „Alphabet“ ir „Amazon“) dėl milžiniškų investicijų tampa neigiamas, visi tolesni žingsniai priklauso nuo nuolatinio skolinimosi ir privataus kredito rinkų.
Tuo tarpu „Nvidia“, siekdama atsiriboti nuo schemų, kuriomis finansuojami šie nebalansiniai projektai, formalizavo 455 mlrd. eurų (500 mlrd. JAV dolerių) susitarimą su privataus kredito firmomis.
Tačiau analitikai įspėja, kad tokia tarpusavyje susijusi tiekėjų finansavimo sistema reiškia, jog bet kokie vieno didelio rinkos žaidėjo sunkumai gali greitai persimesti per daugelį balansų vienu metu.
Ateities grėsmės: nusidėvėjimo siena ir Kinijos konkurencija
Finansiniai ekspertai išskiria kelis kertinius iššūkius, kurių dabartinėse maržose rinkos dar nemato:
- Atidėtas nusidėvėjimas: Statybų ir paslaugų įsipareigojimai sparčiai auga, tačiau tikrasis šios įrangos nusidėvėjimo poveikis dar neatsispindi dabartiniuose pelno rodikliuose. Prognozuojama, kad bendras keturių didžiųjų technologijų milžinių nusidėvėjimas per trejus metus gali viršyti 474 mlrd. eurų (520 mlrd. dolerių), o tai smarkiai spaus pelno maržas.
- Kinijos atvirojo kodo modelių spaudimas: Didžiausia grėsmė verslo modeliui kyla tuo atveju, jei dabartinės milžiniškos investicijos neatsipirks. Kinijos atvirojo kodo modeliai sparčiai didina rinkos dalį, drastiškai mažindami tokenų kainas (pastarosiomis savaitėmis jos krito daugiau nei 50 proc.). Jei naudotojai ir įmonės nuspręs rinktis kur kas pigesnes alternatyvas iš Azijos, finansinė grąža iš JAV technologijų milžinių sukurto infrastruktūros tinklo gali patirti rimtą smūgį.
Integracijos spąstai: kas nutiks verslams, „užrakintiems“ į JAV DI infrastruktūrą?
Verslai, kurie šiandien savo procesus integravo į JAV „Frontier“ modelių infrastruktūrą, gyvena iliuzijoje, kad naudojasi „modernia technologija“, pasmerkta amžinam augimui. Iš tiesų jie yra įsodinti į laikinai subsidijuojamą finansinę piramidę, kuriai sugriuvus, jų veikla tiesiog sustos.
Kai pagrindiniai rinkos žaidėjai susidurs su finansiniu krachu, tiems, kurie pasikliovė jų infrastruktūra, ateis tikrasis „****“:
Momentinis veiklos paralyžius: Verslai, kurie „užrakino“ logistiką, gamybą ar klientų aptarnavimą prie „Big Tech“ tiekiamų API, nelikus modelių kūrėjų finansavimo, neturės jokio plano B. Tai nebus laipsniškas perėjimas – paslaugos bus tiesiog išjungtos, o sistemos taps „tamsiais ekranais“. Migruoti prie kitos platformos esant tokio gylio integracijai techniškai neįmanoma per kelias savaites ar net mėnesius, todėl veikla tiesiog stosis.
Likvidumo duobė ir „išgyvenimo“ kainos: Šiuo metu dirbtinio intelekto paslaugos yra dirbtinai pigios, nes jos finansuojamos pigiu skolintu kapitalu. Kai infrastruktūrą valdantiems milžinams pritrūks pinigų, jie nebesubsidijuos klientų, o bandys „išplėšti“ paskutinius skatikus. Verslams, kurie priprato prie šių paslaugų, teks arba mokėti astronomines sumas už išlikimą, arba skelbti bankrotą, nes jų verslo modelis be subsidijuojamos infrastruktūros taps nuostolingas.
Intelektinio turto konfiskacija: Įmonės, kurios švaistė resursus mokydamos (fine-tuning) ir pritaikydamos savo modelius „Frontier“ ekosistemose, praras viską. Bankroto ar restruktūrizacijos atveju visi duomenys, algoritmai ir sukaupta „išmintis“ taps kreditorių nuosavybe arba tiesiog išnyks kartu su tiekėjo serveriais. Verslai liks „nuogi“ – be savo pagrindinio intelektinio kapitalo ir be jokio techninio pagrindo veiklai tęsti.
Tai nėra „rizika“ – tai yra priklausomybė nuo laivo su žemiau vaterlinijos pramušta skyle, kuri esant ramiam orui leidžia plūduriuoti, tačiau menkiausias bangavimas gali jį nuskandinti, ir kuriame DI verslai savanoriškai užsirakino savo operacines sistemas, tikėdamiesi „inovacijų“. Kai laivas skęs, jie tiesiog nugrimz kartu su juo į dugną.
Kodėl apie tai nerašo WSJ?
Vakarų leidiniams, gyvenantiems iš tos pačios ekosistemos reklamos ir investuotojų pinigų, dabar labai neparanku liesti šią temą. Jei žiniasklaida atvirai parašytų, kad visi tie „pažangūs verslai“ sėdi ant tiksintičios bombos, kurios sprogimo atveju jie liks su „tamsiais ekranais“ ir ištuštėjusiomis kasomis, verslas akimirksniu pradėtų masinę migraciją į atvirojo kodo (open-weight) modelius.
O tas pabėgimas būtų kaip masinis bankų indėlių atsiėmimas – akimirksniu palaidotų visą trilijoninę infrastruktūros piramidę, nes jos pelningumas grįstas tik tikėjimu ir besąlygiška monopolija.