1 nuotr.
Asociatyvi Pixabay.com nuotr.
Šie du faktoriai bene svarbiausi, jų negali paneigti, įveikti nei ilgas lietus, nei šiltesi ar šaltesni, vėsesni orai.
Po Žolinių kiekviena šilta ir jauki diena yra lyg vasaros laimėjimas. Negalime tikėtis, kad jos visos tokios ir bus ilgai, iki pat rugsėjo paskutinės dekados. Tačiau turime vilties, kad ir šių metų vasara užtruks, tegul ir su vėsos intarpais, o stojus rugsėjui – su pirmosiomis nedrąsiomis ryto šalnomis.
Tokį vasaros scenarijų regėjome keletą paskutinių metų, juo patikėjome ir dabar labai nustebtume, jei ruduo ateitų jau rugsėjo pradžioje. Žinoma, niekas garantijų ilgai vasarai nesuteikia, bet, kaip sakėme – mes turime viltį…
Ką tik (per Žolinę) Ignalinos rajone, Stripeikiuose esančiame Senovinės bitininkystės muziejuje buvo paskutinio medkopio šventė – taigi, lyg ir paskutinis šią vasarą medaus sukimas. Bitininkai su tuo nebūtinai sutinka, nes bitutės dar dirba ir žiedų gamtoje randa. Štai daug kur tebežydi grikiai, kitur – lauko žolynai, invazinės rykštenės, o šiluose vėliau nei kitais metais pradeda žydėti viržiai.
Būtent viržių žydėjimas, trunkantis apie trejetą savaičių, yra jaukus metas bitėms ir vėlyviesiems vasaros drugiams, daugeliui kitų vabzdžių. Nebuvusiems tokiu metu dzūkų šiluose, nemačiusiems, kaip žydi aukštapelkės pakraščiai, sunku papasakoti įspūdį.
Man tai patys šviesiausi vasaros pabaigos prisiminimai, kai tėviškės miško pušyne gali prigulti tarp žydinčių viržių, žiūrėti į baltus debesis ir prie jų ratus sukančius erelius rėksnius, suopius ir juoduosius gandrus. Kai kurie bitininkai savo avilius su bitėmis veža kuo arčiau viržyno; viržių metus tamsus, labai kvapus ir skanus.
Tiesa, sakoma, kad jo nereikėtų palikti bitėms žiemai, nes jis „sunkus” – todėl šį medų išsuka, o bitutes pamaitina lengvesniu maistu, kurį jos perdirba į medų ir gali susikrauti žiemai.
Čia pat šventas Baltramiejus (rugpjūčio 24 d.), kai išlydėsime mūsų baltuosius gandrus. Žinoma, tą dieną nebūtinai juos regėsime, gal tik paskutiniuosius, užsilikusius, nes daugelis jų išskrido rugpjūčio pradžioje, kiti – pirmąją dekadą. Šiemet ir gandrai šiek tiek vėlavo, nors sugrįžo anksti – viską lėmė vėsa pavasario gale.
Taigi, jau šiandien žvalgykitės, nepamirškite to ir tikrąją jų išskridimo šventės dieną – jei pamatysite, būtinai pamokite rankoms, palinkėkite gero kelio. To jiems labai reikės, nes gandrams tenka keliauti ne vieną tūkstantį kilometrų ir susidurti su tikrais pavojais.
Dar nežinome, kokie buvo visos mūsų gandrų populiacijos metai, tačiau pagal turimus duomenis jie nebuvo labai gausūs bei sėkmingi. Dabar jau turime laukti kito pavasario, sugrįžtančių gandrų ir tikėtis, kad tada, kitąmet jie augins daug jauniklių.
Dar vienas šios vasaros fenomenų – ilgai užtrukę čiurliai. Paprastai jie išskrenda jau rugpjūčio pradžioje. Dabar iš visos Lietuvos plaukia pranešimai apie ore matomus čiurlius.
Ne mažiau svarbu, kad stebima, kaip šie paukščiai vis neria inkilus. Tai tiesioginis įrodymas, kad paukščius užlaiko jaunikliai, išperėti labai vėlai. Kažkada apie tai net negalvojome, to negalėjo būti, nes vasaros baigdavosi anksti. Dabar perėjimo atvejų vis dažniau.
Taigi, išlydime gandrus, dar gyvename su čiurliais ir vasara bei tikimės, kad ji niekur neskubės, bus su mumis dar visą mėnesį…