– Buvote vienas iš tų žmonių, kurie, socialdemokratams laimėjus rinkimus ir suformavus valdančiąją daugumą Seime, pranašiškai teigė, esą Lietuvos šeimininkai nepasikeitė, ir traukinys, pakeitęs iškabą, važiuos tais pačiais bėgiais, kaip ir važiavo. Jaučiat pasitenkinimą, kad neklydote?
– Mūsų valdžios vyrai ir moterys sutartinai tebėra pasikinkę karo retoriką: tik kariaut kariaut kariaut. Aš negirdėjau nė vieno politiko ar iš pozicijos, ar iš opozicijos, kuris kalbėtų, kad ypatingai šiandien, kai kraujuoja ne tik Ukraina, kai pasaulyje šitiek daug karo židinių, reikia bandyt rasti pasaulio sugyvenimą be karo, reikia organizuoti gal net pasaulinę taikos konferenciją.
Žodis „taika” jau tapęs cenzūros taikiniu, savotišku keiksmažodžiu, o jos šalininkai išsyk tapatinami su kažkokia imperine ar teroristine valstybe, nors 90 proc. žmonijos nori taikos, ir tik aukščiausias pareigas valstybėse užėmę bepročiai bando visą pasaulį užlieti karo ugnimi.
Net keista, kad nei Lietuvoje, nei pasaulyje neatsiranda galios žaidėjų, kurie imtųsi iniciatyvos „stabdyti tuos arklius” ir atstovautų žmonijos lūkesčiams.
Vertindamas mūsų valstybės politikų elgseną šiuo atžvilgiu, manau, kad Lietuva greičiau pati išprovokuos karą, negu bus užpulta. Kas žino, galbūt už kažkokių slaptų durų jau yra nuspręsta, kaip ir kada Lietuva turi įsitraukti į karą.
– Nesutinku su jumis. Mūsų valstybės veikėjai keliauja už jūrų marių, stiprindami draugiškus ryšius net su menką pasaulinį svorį turinčiomis valstybėmis. Pavyzdžiui, pernai Dovilė Šakalienė, tada Krašto apsaugos ministrė, su oficialiu vizitu lankėsi Filipinuose, kur pasirašė dvišalį gynybos bendradarbiavimo memorandumą, šiemet užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys glaudino tarpvalstybinius ryšius Vietname…
– (Juokiasi.) Galėtum pamanyti, kad šie veikėjai naudojasi proga už mokesčių mokėtojų pinigus pakeliauti, tačiau jų kelionės, manau, susijusios su imigrantų iš šitų valstybių importu.
Tiek Vietname, tiek Filipinuose yra Lietuvos išorės paslaugų centrai, kurie, paprastai šnekant, verbuoja imigrantus Lietuvai. Nė kiek nenustebčiau, jei užsienio reikalų ministras pasirašytų nepuolimo sutartį su Zimbabve, – ten taip pat yra toks centras, kurio dėka imigrantų iš Zimbabvės skaičius sparčiai auga (2023 metais jų tebuvo keliolika, dabar – daugiau nei pusė tūkstančio).
Kai tokia sudėtinga situacija, kurioje geografiškai ir politiškai yra atsidūrusi Lietuva, mums iš tikrųjų labiausiai turėtų rūpėti geri santykiai su JAV, Lenkija, Latvija, o su vadinamosiomis priešiškomis kaimyninėmis valstybėmis turėtume išlaikyti bent jau neutralius santykius, užuot paaugliškai erzinę jas savo nepamatuota retorika.
– Ne veltui juk per LRT nuolatos sklinda perspėjimai, kad septyni iš dešimties Lietuvos gyventojų nėra pasirengę ekstremalioms situacijoms. Kuriai pusei atstovaujate jūs – didumai ar mažumai?
– (Juokiasi.) Dabar aš jau nebesu pasiruošęs, nes suvalgiau visus mėsos konservus, o visoms kruopoms, kurių buvau daug prisipirkęs prieš kelerius metus, baigėsi galiojimas. Laimė, savo prūdą turiu – tai žuvims atidaviau – investicija nenuėjo veltui.
– Teisingai suprantu: jei nesate pasiruošęs ekstrymui, jus ramina 5,5 proc. BVP krašto apsaugai ir naujo poligono Kapčiamiestyje perspektyva?
– Na, negali būti ramus, žiūrėdamas į mūsų valdžią ir jos vykdomą politiką,- ji kelia didelį nerimą, tačiau ten, kur tu nieko negali pakeisti, stengiuosi kuo mažiau gadinti sau nervų: bus, kaip bus.
Dabar mes turime tokią situaciją Lietuvoje, kad apie blogus dalykus reikia juokauti,- priešingu atveju nebereikės laukti ir priešo, žmonės nuo nerimo ir nuo depresijos nusigaluos patys.
Galvoju, kad nebuvau labai blogas žmogus gyvenime, tai gal man bent dėl karmos pasiseks. (Juokiasi.) Šiandien šviečia saulė, graži diena, neblogas oras, tuo ir galime džiaugtis…
– Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad, be galimų Rusijos provokacijų didžiausią grėsmę kelia dezinformacija, dėl kurios konservatoriai ir liberalai kyla į kryžiaus žygį. Pritartumėte šiai personai?
– Taip, tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui didžiausią grėsmę kelia sąmoningi, sveiko proto žmonės. Nes jie nedalyvauja to beprotnamio, kuris apėmęs kone visą pasaulį, kūrime ir pridursiu nekenčiamą žodį – tvarume, stengiasi išlikti kiek galima nuošaliau to beprotnamio, kuris prasidėjo gal net anksčiau nei nuo pandemijos (su lyčių inžinerijos eksperimentais), ir tęsiasi, tęsiasi, keisdamas formas, bet esme išlikdamas pačiu savimi.
Svarbiausia – gąsdinti visuomenę ir laikyti nuolatinę įtampą tarp žmonių.
Rimtai kalbant, grėsmė Lietuvai, tautos išlikimui yra reali, bet mūsų saugumas priklauso ne nuo tų penkių procentų ir ne nuo poligonų, bet nuo mūsų politikų įžvalgių, išmintingų, savalaikių sprendimų, bet aš netikiu, kad jie padarys. Lietuva šiandien yra blogiausiose rankose, kokios tik gali būti tokioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje. Labai liūdna, bet taip jau yra: kai pasaulyje ateina bepročiai į valdžią, kyla karai ir visokie kitokie blogi dalykai.
– Ar ne noras suvaldyti sveiko proto likučius paskatino konservatorę Daivą Ulbinaitę ir tuos, kurie stovi už jos nugaros, parengti Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurios jau šiandien vadinamos cenzūros įstatymu?
– Nieko nuostabaus, akių dūmimas prasidėjo nuo to, kad Lietuvoje, kitaip nei kitose Baltijos valstybėse, 75 metams buvo įslaptinti kagėbistai, ir jie ilgus metus netrukdomai kūrė tą valstybės modelį, kokį jie kūrė būdami Sovietų Sąjungoj, tik dabar atsivertę į kovotojus „už laisvę”, už „laisvą žodį”, už „nepriklausomą Lietuvą”…
Jų palikuonys aršiausiai puola okupacijos sąlygomis kūrusius menininkus, tačiau prieštarauja, kad šiandien, praėjus 36 metams po Nepriklausomybės atgavimo Akto, būtų atskleisti okupantų režimui tarnavę kagėbistai.
Jie garsiausiai rėkia apie vertybinę politiką, tačiau saugo tuos, kurie sekė, skundė, kurie įduodavo žmones saugumui, dėl kurių žmonės perėjo gulagų pragarą.
Mano nuomone, jie nori sukurti mažą rusiją Lietuvoje. Jie nori sukurti policinę diktatūrinę valstybę, kur nebūtų žodžio laisvės, kaip Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje, kur, pavyzdžiui, reglamentuota net sąlyga, kaip kirptis vyrams ir moterims.
Tad jeigu jau cenzūruoti laisvą žodį, žmogaus teisę turėti savo nuomonę, pagal Ulbinaitę reikėtų reglamentuoti ir kaip apsikirpti, apsirengti, kiek kartų valgyti, kiek kartų praustis, ir galbūt tai išeitų net į naudą: žmonės žinotų jiems skirtą vietą ir nebūtų maustomi tariama demokratija.
Maža to: kai žmonės dėl DI praras darbus ir neturės ką veikti, gal valdžios direktyva, ką jiems galvoti, kiek kartų valgyti, ką rengtis, kada miegoti, palengvins perėjimą į kitą etapą. (Juokiasi.)
– Jums nekilo klausimas, kodėl į tokį drastišką žodžio laisvės suvaržymą nereagavo didžioji žiniasklaida?
– Didžioji žiniasklaida yra priklausoma. Ji gauna daug pinigų iš visų ministerijų dėl jų veiklos viešinimo, užtat turi groti tą muziką, kuri jai užsakoma.
Nors, atrodytų, kad žiniasklaidos atstovai pirmieji turėtų skambinti varpais dėl šitokių pataisų, tačiau didumai jų tokia padėtis, matyt, yra priimtina; tai reiškia, kad sveikos, tikros visuomenės interesą ginančios žiniasklaidos, kitaip šnekant, ketvirtosios valdžios, Lietuvoje nebėra. Ji visiškai išsigimė ir jos atspindžių gali rasti nebent alternatyviuose žiniasklaidos kanaluose.
Apskritai, visose srityse įsigalėjęs materialistinis požiūris į gyvenimą, įsuko į tą ratą ir masines medijas: anksčiau žurnalistams mokėjo už kovido propagandą, dabar jie gauna užmokestį už karo propagandą.
Tie, kurie nesutiko dalyvauti žmonių durninimo procese, pasitraukė į kitus darbus, ir užsiliko tik planktonas, kuris plaukia pasroviui, neišsprūsdamas iš valdančiosios ideologijos nubrėžtų rėmų. Blogiausia, kad žmonės pavargo būti tokių mulkinami, nuleido rankas ir dažniau juokiasi stebėdami beprotnamio gyvenimą…
– Užtat ir įsivyravo tokia ramuma, kai be jokio referendumo Seimas rengiasi panaikinti 137 Konstitucijos straipsnį, draudžiantį Lietuvos teritorijoje branduolinius ginklus?
– Kai kurie žmonės, paveikti propagandos, įsivaizduoja, kad dėl to bus saugesni, tačiau taip nebus, bus atvirkštinis variantas. Kai kurie žmonės senokai, ypač po pandemijos draudimų ir galimybių pasų, rūšiavusių žmones, suprato, kad Lietuvoje nėra jokios veikiančios Konstitucijos, – visi, kas turi galią, kaip nori, taip ją varto, todėl dėl kiekvieno Konstitucijos paniekinimo žmonės jau nebeišeina į gatves.
Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad jie išeitų į gatves. Nebent nacionalizuoti jų visą turtą? Gal tada jie sukrustų? Gal reikėtų pateikti tokią iniciatyvą?
– Užtektų paskelbti nepaprastąją padėtį ir pareigūnai be jokių ceremonijų galėtų užeiti į jų namus.
– Taip, taip, tik žmonės galvoja, kad jie eis ne į jo namus. (Juokiasi.) Paskelbtų nepaprastąją padėtį, užimtų namus, prabangius automobilius. Gal tada jie truputį pradėtų galvoti.
Na, nebent paskelbtų, kad visą turtą nacionalizuos, tada galbūt žmonėms Konstitucija taptų aktuali tema ir jie net pareikalautų, kad jos būtų laikomasi, nes ji laiduoja teisę į laisvą žodį, nuomonę, teigia, kad žmogaus turtas yra saugomas valstybės. Konstitucijoje parašyta: „Nuosavybė neliečiama”, „Žmogaus būstas neliečiamas”….
– Ten parašyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Bet šit buvusi premjerė Inga Ruginienė teigia, kad negalima rūšiuoti žmonių kalbos atžvilgiu, o Seimo pirmininkas Juozas Olekas jai antrina, kad turime rasti būdų, kaip ukrainiečius ir baltarusius priimti jų gimtąja kalba…
– Nėra valstybių pasaulyje, kur galėtum tikėtis būti aptarnaujamas tavo gimtąja kalba. Jei nesuprasi kalbos, tai čia tavo problema. Man visada keistai atrodė, kad mūsų valstybė finansuoja rusų, lenkų mokyklas, tokiu atveju turėtų atsirasti ir baltarusiškos, ukrainietiškos, musulmoniškos… kokios dar?
Tai yra nesąmonė, nekalbant apie tai, kuo gresia mažai tautai toks kilniadvasiškumas. Visame pasaulyje, kiek žinau, tokios mokyklos yra išlaikomos privačiose rankose ir privatininkų pinigais.
– Sakot, žmonės nuleido rankas ir nebėra problemos, kuri juos paakintų kontroliuoti valdžią. Bus, kas bus, – sakote jūs?
– Manau, reikėtų riboti galimybę dalyvauti rinkimuose nuteistoms partijoms 20 metų mažiausiai, bet svarbiausia, kad žmonės pasidomėtų, ką jie renka. Labai maža dalis mato pasirinkimus.
Žmonės turėtų suprasti, kad politikai gimsta ne tautos, ne valstybės interesams, o saviems interesams, paremtiems ar materialiais dalykais, ar šantažu, ginti. Žmonės turi suprasti, kad valdžiai jie visiškai nesvarbūs.
Ir, žinoma, kad ir kaip blogai klostytųsi reikalai, turėtume išlikti protingais, sąmoningais žmonėmis, visuomet tikėtis geriausio ir ieškoti bendraminčių, kurie supranta procesus pasaulyje ir atmeta valdžios palaikomą beprotybę, kuri mums kišama per prievartą.