1 nuotr.
Asociatyvi Pexels.com nuotr.
Kas Lietuvoje pastaraisiais metais tikrai turėjo neblogai užsidirbti, tai išgyvenimo kuprinių pardavėjai. Jie savo prekėms gavo daug nemokamos reklamos, nes visais varpais skambinama, kad Lietuvos gyventojai turi būti pasiruošę bėgti. Susidaro įspūdis, kad, kilus karui, visi čiups tas kuprines ir spruks. Net vaikams mokyklose aiškinama, kaip reiktų teisingai pabėgti, vos ne iš anksto paslėpti kažkiek atsargų tam tikrose vietose.
Dėl šito vajaus kyla bent pora klausimų. Visų pirma – kur bėgti? Į Vakarus, link jūros, ar link Lenkijos, jei Suvalkų koridorius dar nebus užblokuotas? Gerai, sakykime, per visuomenės informavimo priemones mums spės pranešti, kur geriau bėgti, bet tada kyla kitas klausimas: ar tikrai visi turėtų bėgti?
Įsivaizduokime du scenarijus. Pirmasis – priešas užpuola, bet yra sėkmingai stabdomas. Ar visi civiliai turėtų griebti kuprines ir palikti savo vietovę likimo valiai?
Pavyzdžiui, Vilnių. Joks miestas nefunkcionuotų be savo gyventojų, viskas sustotų. Įsivaizduokime, kad pusė Lietuvos pabėga į kitą pusę, vakarinę. Viskas, tada viena pusė tampa pabėgėliais, kita tais pabėgėliais rūpinasi ir valstybės organizmas praktiškai nustoja funkcionuoti.
Kitas scenarijus – stabdyti priešo nepavyksta. Gyventojai masiškai pabėga ir Vilnius tampa miestu vaiduokliu, kuriame – tik okupantai ir kolaborantai. Kas liktų iš tokio miesto, net jei okupacija netruktų labai ilgai?
Tik vaiduoklis ir liktų. Nes net blogiausiais laikais, per karus ir okupacijas, Lietuvai išlikti padėjo tie jos žmonės, kurie niekur nesitraukė. Galbūt jie nebuvo didvyriai, nesipriešino, bet jie tiesiog išliko. Jei Lietuvoje yra lietuvių, ją dar galima atstatyti. Jei lietuvių čia neliktų, nebūtų ir ką atkurti.
Manau, prieš brukant gyventojams informaciją, kur pasislėpti ir kokią kuprinę turėti, valdžia turėtų atsakyti į šiuos klausimus. Atsakyti bent sau. Jei, žinoma, ta valdžia nesiruošia pabėgti pirmoji.