1 nuotr.
Migrantai Seutoje. EPA-Eltos nuotr.
Jau pirmieji sakiniai kalba tiesiai, be išsisukinėjimų: „Mes nepriimame nekontroliuojamos migracijos į Europą.” Toliau abi premjerės išvardijo jos padarinius – smurtinius nusikaltimus, narkotikų prekybą, seksualinį smurtą, viešųjų paslaugų griūtį ir visuomenės pasitikėjimo ardymą.
Meloni yra Italijos dešiniosios vyriausybės vadovė, todėl jos pozicija nuosekli. O štai Frederiksen – socialdemokratė.
Kai jau ir politinė kairė pradeda kalbėti apie sienų kontrolę, deportacijas ir grąžinimo centrus trečiosiose šalyse, vadinasi, tikrovė sutriuškino senąją žmogteisių aktyvistų migracijos dogmą, kad „Nė vienas žmogus nėra nelegalus” ir „Pabėgėliai čia laukiami.”
Abi premjerės kartu pasakė aiškiai: „Per ilgai paprasti žmonės mokėjo pernelyg didelę kainą.” Ir moka ją labai konkrečiai. Migrantų antplūdis naikina gerovės valstybę.
Mokyklos verčiamos spręsti integracijos problemas, savivaldybės ieško migrantams nuolat brangstančio būsto, policija nebesusitvarko su smurto ir viešosios tvarkos pažeidimais, socialinės tarnybos plečiamos vis naujiems gavėjams, o vis auganti viso to sąskaita atitenka mokesčių mokėtojui.
Kai valstybė nesugeba išsiųsti žmogaus, kuris neturi teisės joje pasilikti, jos įstatymai verti mažiau, negu popierius, ant kurio jie surašyti. Todėl abi premjerės reikalauja spartinti deportacijas.
Apie nusikaltusius užsieniečius jos pasakė trumpai: „deportacijų turi smarkiai padaugėti”. Štai čia prasideda įprastos žmogaus teisių aktyvistų raudos.
Deportacija jiems tampa fašizmu, grąžinimo centras – katastrofa, o sienos apsauga – beveik moraliniu nusikaltimu.
Valstybės teisė ir prievolė vykdyti savo pačios įstatymus jų pasaulyje nuolat pralaimi prieš žmogų, kuris tuos įstatymus pažeidė.
Pasak „Amnesty International”, deportacijos, ypač migrantų perkėlimas į trečiąsias šalis, „kelia rimtą žmogaus teisių pažeidimų riziką” ir esą tai negali būti įgyvendinta žmogaus teises atitinkančiu būdu.
Dar svarbesnė premjerių bendro pareiškimo vieta kalba apie Europos kultūrą. Meloni ir Frederiksen pareiškė: „Pagarba mūsų įstatymams turi eiti kartu su pagarba Europos vertybėms.”
Ir dar aiškiau: „Didžiuojamės Europos krikščionišku kultūriniu paveldu ir norime jį apsaugoti.”
Štai čia migracijos ginčas tampa civilizaciniu.
Europa turi savo istoriją, kultūrą ir gyvenimo būdą. Jos pamatus kūrė graikų ir romėnų palikimas, krikščionybė, nacionalinės tradicijos ir europinė teisė.
Krikščionybė šimtmečius formavo šeimos sampratą, žmogaus orumo suvokimą, švietimą, labdarą, moralinę atsakomybę ir visuomenės santvarką.
Todėl Meloni ir Frederiksen dar viena formuluotė ypač svarbi: atvykėliai turi „nebandyti primesti mums gyvenimo būdo, kurio mes nenorime”.
Tai elementari civilizacijos savisauga. Vakarų Europa priėmė milijonus žmonių iš barbariškų visuomenių, kuriose moters vaidmens, religijos, šeimos, valstybės ir asmens laisvės supratimas yra nesuderinamas su Vakarų pasaulio civilizacijos normomis.
Kai tokių žmonių atvyksta daug, formuojasi uždari getai, kur kuriasi paralelinės visuomenės grupės ir rajonai, kuriuose europietiška kultūra faktiškai nebeegzistuoja.
Nekontroliuojamas migrantų antplūdis tada įgauna invazijos pobūdį -kėsinasi jau į pačią visuomenę.
Todėl žmogteisių aktyvistų isterija atrodo tragikomiškai.
Jie gina sistemą, kurioje ateivių integracija virsta reikalavimu patiems europiečiams prisitaikyti prie atėjūnų, o sienų apsauga laikoma gėdingu atsilikimu nuo „progreso”..
Meloni ir Frederiksen pozicija rodo, kad ši tragikomiška epocha pamažu baigiasi. Italijos dešinė ir Danijos kairė sutaria dėl esminio dalyko: Europa privalo saugoti savo sienas, išsiųsti neturinčius teisės pasilikti ateivius, reikalauti migrantų prisitaikymo ir ginti savo krikščionišką kultūrinį paveldą.